Šiame straipsnyje autoriai kritiškai įvertina pagrindinius naujosios Reglamento Briuselis I redakcijos pakeitimus ir analizuoja šių pakeitimų padarinius ir reikšmę.This Article focuses on the effects of amendments to the Brussels I Regulation, introduced by its new edition, Brussels I-bis. ĮvadasGlobalizacija lėmė, kad bylinėjimasis jau seniai peržengė vienos valstybės ribas. To rezultatas -išau-gęs klausimų, susijusių su tarptautinį elementą turinčiais ginčais, reglamentavimo poreikis. Europos Sąjungoje (toliau -ES) taisyklių, numatančių teismingumo nustatymą ir valstybėse narėse 1 priimtų sprendimų pripažinimo bei vykdymo tvarką, būtinumas buvo pripažintas prieš daugiau nei keturiasdešimt metų priimant Briuselio konvenciją 2 . Konvencija buvo priimta kaip tarptautinė sutartis, todėl kiekviena nauja valstybė narė turėjo ją priimti ir ratifikuoti 3 .1 Siekiant nuoseklumo vartojamos sąvokos "ES" ir "valstybės narės". 1968 m. priimtoje Briuselio konvencijoje buvo vartojamos sąvokos "Europos ekonominė bendrija" ir "Susitariančioji valstybė".

Santrauka. Europos Komisijos pateikti duomenys parodė, kad, nepaisant "Briuselis I" reglamentuojamų susitarimų dėl teismingumo populiarumo, kilus ginčui, beveik 10 procentų šių susitarimų yra pažeidžiami. Tokia ydinga praktika ir nepakankamai užtikrinamas susitarimų privalomumas buvo viena iš priežasčių, nulėmusių "Briuselis I" reglamento reformos būtinybę. Straipsnyje analizuojamas aktualus jurisdikcijos prorogacijos reglamentavimas ES lygiu ir siekiama atsakyti į klausimą, kas lemia susitarimo dėl teismingumo galiojimą ir privalomą pobūdį. Dėl Reglamento nuostatų lakoniškumo, reikalavimų formaliam susitarimui turinys yra analizuojamas ESTT praktikos kontekste. Be to, įvertinus tai, kad susitarimų dėl jurisdikcijos galiojimas per se nesuponuoja jų efektyvumo, straipsnyje taip pat analizuojamos naujos redakcijos "Briuselis I" įtvirtintos taisyklės, skirtos būtent susitarimų efektyvumui užtikrinti. Naujos redakcijos "Briuselis I" įtvirtinta taisyklė numato vieningus reikalavimus susitarimų turinio galiojimui ir taip pat suteikia galimybę susitarimo šalims identifikuoti susitarimui taikytiną teisę dar prieš Jurisdikcijos prorogacija pagal "Briuselis I-bis" reglamentą: galiojančių susitarimų dėl teismingumo sudarymas ir jų veiksmingumo užtikrinimas 430 pasirenkant konkretų teismą. Be to, Reglamentas apriboja iki šiol itin griežtai aiškintos lis pendens taisyklės taikymą, prioritetą suteikdamas šalių autonomijos principu.

Straipsnyje analizuojama viešosios tvarkos sąvoka "Briuselis I" reglamente ir galimybė sėkmingai remtis viešosios tvarkos išlyga kaip laisvo sprendimų judėjimo Europos Sąjungoje išimtimi.The article focuses on the concept of public policy, enshrined in "Brussels I" regulation, and on a possibility to employ successfully this particular defence against free movement of judgements within the European Union. ĮvadasSėkmingai veikianti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė yra autonominis 1 Europos Sąjungos (toliau -ES) tikslas 2 , neįmanomas be valstybių narių teisinio bendradarbiavimo civilinėse bylose 3 . Viena iš pamatinių šio bendradarbiavimo idėjų yra teisminių ir neteisminių sprendimų civilinėse bylose tarpusavio pripažinimo principas 4 . Efektyvus sprendimų pripažinimas ir vykdymas yra asmens teisių apsaugos garantas 5 , kurio link ES nuosekliai "juda" daugiau nei penkiasdešimt metų 6 .Viena iš išimčių atsisakyti pripažinti ir vykdyti kitoje ES valstybėje narėje priimtą sprendimą yra vykdymo valstybės narės viešoji tvarka (pranc. ordre public, angl. public policy) 7 -remiantis "Briu-