This article participates in mapping existing legal implications stemming from contemporary innovation. The article relies on a case analysis of artificial intelligence, drones and blockchain, to reflect a majority of the underlying legal issues to which many emerging innovations might contribute, and it attempts to map them into different categories of challenges – liability, privacy, and property. It concludes by pinpointing three main reasons behind the identified legal implications: the growing “consciousness” and autonomy of emerging technologies, the growing availability of transformative innovations to the broad public and the development of participatory models in economy and other social spheres, including law, and the tendency for transformative innovations to function in regulatory uncertainty. As a means to cope with challenges generated by technological progress, the article leans towards a process-focused approach that promotes embedding values in the early stages of technological development.

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti, kokius privatumo pažeidimus gali sukelti nedidelių bepiločių orlaivių (taip pat žinomų kaip dronai ar UAS) naudojimas. Moksliniame diskurse dažnai pripažįstama, kad UAS kelia grėsmę privatumui, tačiau akademikai, priimdami tokią išvadą, potencialų pavojų tiesiog preziumuoja, apsiribodami vienu ar keliais pavyzdžiais, tačiau plačiau privatumo pažeidimų, kuriuos gali sukelti dronų naudojimas, išsamiai neaptaria. Straipsnyje, vadovaujantis Daniel Solove pažeidimų taksonomija, parodoma, kad dronų naudojimas teisę į privatumą pažeidžia visokiais būdais. UAS gali būti įvairių dydžių ir konfigūracijų, todėl yra tobulos informacijos rinkimo priemonės, galinčios įrašyti ne tik vaizdą, bet ir garsą, užfiksuoti šilumos pakitimus aplinkoje, aptikti cheminius pėdsakus, fiksuoti bevielį duomenų srautą. Tiek valstybės, tiek privatūs subjektai gali norėti pasinaudoti šia technologija, siekdamos sukurti sistemingos ir plataus masto stebėsenos infrastruktūrą, kuri ilgainiui visuomenėje gali sukelti atšalimo efektą. Dronų derinimas su milžiniškomis duomenų bazėmis bei agregavimo programine įranga gali lemti labai nevienodą galios pasiskirstymą visuomenėje, nes galingi subjektai gali būti linkę turimais duomenimis piktnaudžiauti, taip pat sukuria erdvę klaidingai individų elgesio interpretacijai, išankstiniams nusistatymams. Bepiločiai orlaiviai gali būti derinami su veido atpažinimo programine įranga, kuri suteiks galimybę susieti realius žmones su jų profiliais elektroninėje erdvėje. Susirūpinimą taip pat kelia surinktų duomenų saugumas bei UAS neatsparumas kibernetinėms atakoms, bei jų, kaip įrankių kibernetinėms atakoms vykdyti, naudojimas. Be sisteminių problemų, dronų gebėjimas prie stebimojo priskristi bet kokiu kampu, sukuria dingstis dažnesniems vojerizmo išpuoliams. Straipnyje prieinama išvada, kad bepiločiai orlaiviai yra rimta grėsmė privatumui bei nurodomos pagrindinės priežastys, kodėl dabartinis reguliavimas gali būti nepakankamas siekiant pažaboti su dronų naudojimu susijusias grėsmes.