Hipernatremija – tai būklė, kurios metu natrio kon­centracija plazmoje yra didesnė nei 145 mmol/l. Su šia liga dažnai susiduriama intensyviojoje terapijoje. Tyrimo tikslas − atrinkti ir išanalizuoti ekspertų nu­statytas ir visuotinai pripažintas hipernatremijos rūšis, diagnostikos bei gydymo rekomendacijas. Literatūros apžvalga atlikta naudojantis PubMed ir Google Scholar mokslinėmis duomenųbazėmis. Naudoti raktažodžiai originalo kalba: hypernatremia, intensive care, lack of free water, hyperosmolarity. Analizei atrinkti laisvai prieinami viso teksto straipsniai anglų kalba, kurių san­trauka ir turinys atitiko tyrimo temą. Tyrimo rezultatai. Hiponatremija dažniausiai susijusi su bendro vandens trūkumu, sutrikusiu troškulio jausmu, negalėjimu sava­rankiškai pasiekti vandens, retais atvejais gali būti dėl hipertoninių tirpalų skyrimo. Kritiškai sunkios būklės pacientų šios ligos rizika didesnė, nes dažnai savaran­kiškai negali kontroliuoti išgeriamo vandens kiekio dėl sedacijos, intubacijos, pasikeitusios sąmonės būklės ar dėl vandens apribojimo tam tikrų būklių metu. Hiper­natremijos klinikinė išraiška priklauso nuo jos atsira­dimo laiko ir sunkumo. Būdinga sutrikusi kognityvinė, neuroraumeninė funkcija, sunkiais atvejais hemoragi­nės komplikacijos ir net mirtis. Gydymas orientuotas į laisvo vandens korekciją, siekiant atkurti plazmos os­moliariškumą. Svarbu nustatyti ligą sukėlusią priežastį ir skirti gydymą. Hipernatremijos korekcijos greitis priklauso nuo ligos atsiradimo trukmės, gretutinių ligų. Dažnas natrio koncentracijos matavimas plazmoje yra būtinas užkirsti kelią galimoms komplikacijoms, kurios gali atsirasti dėl gydymo. Išvados. Hipernatremija yra dažnai pasireiškianti būklė intensyviojoje terapijoje, susijusi su padidėjusiu miršta­mumu. Svarbiausia rasti jos priežastį ir skirti gydymą, atkurti skysčių balansą ir koreguoti homeostazę. Sie­kiant išvengti smegenų edemos, natrio korekcija netu­rėtų viršyti 8-10 mmol/l per 24 valandas.

Legionelinė pneumonija (legionierių liga, legioneliozė) yra atipinės formos penumonija, kurią gali sukelti bet kuri Legionella bakterijų rūšis, tačiau dažniausiai − Le­gionella pneumophila. Tyrimo tikslas − išanalizuoti legioneliozės etiologiją, epidemiologiją, diagnostiką, gydymą, profilaktiką bei pranešimo apie legioneliozę svarbą. Literatūros apžvalga atlikta remiantis elektroninėmis PubMed ir Google Scholar mokslo duomenųbazėmis, atrenkant publikacijas anglųkalba nuo 2015 iki 2021 metų. Tyrimo rezultatai. Legionelioze galima užsikrėsti įkvė­pus aerozolių (smulkių lašelių) arba aspiruojant užterštą vandenį. Apie legioneliozę reikia pranešti visose Euro­pos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės (ES/EEE) šalyse, kur apie 70 proc. nuo visų praneštų atvejų sudaro visuomenėje įgytos pneumonijos, 20 proc. susijusios su kelionėmis ir 10 proc. susijusios su sveikatos priežiūra. Legioneliozės ligos inkubacinis laikotarpis yra nuo 2 iki 10 dienų. Legionelioze sergantiems pacientams, dažniau nei tiems, kurių bendruomenėje įgytą plaučių uždegimą sukėlė kita bakterija, pasireiškia mialgija, galvos skaus­mas, viduriavimas, aukštesnė vidutinė kūno temperatūra. Išvados. Nėra atskirų klinikinių ypatybių, leidžiančių nustatyti legionelinę pneumoniją, tačiau visi sergantieji sunkia pneumonija, turėtų būti ištirti dėl legioneliozės. Klinikinę legioneliozės diagnozę galima patvirtinti iš­skiriant mikroorganizmą iš skreplių, bronchoalveolinio lavažo, pleuros skysčio ar plaučių audinio. Antigeno nustatymas šlapime yra naudingas L. pneumophila 1 se­rogrupės tyrimas. Gydymo gairėse rekomenduojama šią ligą empiriškai pradėti gydyti fluorochinolonų arba ma­krolidų grupės antibiotikais, tačiau nereikia manyti, kad nebūtina specifiškai patvirtinti ligos diagnozės. Visuo­menės sveikatos požiūriu, būtina patvirtinti legioneliozės diagnozę ir apie ją pranešti atitinkamoms institucijoms, kad būtų nustatytas ligos šaltinis ir galimas protrūkis.