Įvadas. Išsėtinė sklerozė – tai lėtinė uždegiminė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos liga, pasireiškianti recidyvuojančiais arba nuolat progresuojančiais neurologinės disfunkcijos simptomais, sukeliančiais negrįžtamą negalią. Ligos paūmėjimų skaičius ir negalios progresavimas yra priklausomi nuo imunomoduliuojančio gydymo, todėl labai svarbūs yra šios ligos gydymo pastovumas ir drausmingumas. Darbo tikslas. Nustatyti sergančių išsėtine skleroze ligonių, vartojančių imunomoduliuojantį gydymą, vaistų vartojimo drausmingumą ir jį lemiančius veiksnius. Metodai. Tyrimas atliktas 2019 m. VUL Santaros klinikų Neurologijos centre anoniminės anketinės apklausos būdu. Anketą sudarė 15 originalių klausimų apie sergančiųjų išsėtine skleroze imunomoduliuojančio gydymo vartojimo drausmingumą, trukmę, vartojamus vaistus, jų šalutinį poveikį. Duomenų analizė atlikta IBM SPSS 23 programa. Rezultatų skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05. Rezultatai. Patikimai daugiau sergančiųjų savo sveikatos būklę vertino prastai, jei per pastaruosius 24 mėnesius liga buvo paūmėjusi (p = 0,003). Beveik pusė respondentų (44,7 %) nurodė, kad buvo pamiršę išgerti arba susileisti vaistus. Pacientai patikimai dažniau pamiršo išgerti vaistus tabletėmis, nei susileisti po oda (p = 0,024), o pacientai, savo savijautą įvertinę geriau, patikimai dažniau pamiršdavo išgerti arba susileisti vaistus (p = 0,008). Dauguma pacientų (78,8 %) sutiko, kad jų liga priklauso nuo ligą modifikuojančių vaistų, tačiau 51,7 % pacientų nerimavo dėl šalutinio poveikio, kuris gali atsirasti ilgą laiką vartojant šiuos vaistus. Išvados. Beveik pusė pacientų yra pamiršę suvartoti vaistus, dažniau tabletėmis nei injekcijomis po oda. Sąmoningai jų negėrė tik maža dalis pacientų. Vaistų vartojimo drausmingumas tiesiogiai priklausė nuo geros respondentų savijautos. Dauguma ligonių pasitikėjo gydytojo skirtais vaistais ir drausmingai juos vartojo, nepaisydami nerimo dėl šalutinio poveikio ilgalaikėje perspektyvoje.