Efektyviausi plyšusių intrakranijinių aneurizmų gydymo būdai yra chirurginis klipsavimas ir endovaskulinis kodavimas. Taikant endovaskulinį gydymą, ankstyvų mirčių ir komplikacijų tikimybė yra mažesnė, ypač užpakalinės cirkuliacijos aneurizmų atveju, tačiau išlieka didelė aneurizmos rekanalizacijos ir plyšimo rizika, todėl indikuotinas ilgalaikis stebėjimas. Tuo tarpu klipsavimo ilgalaikė nauda yra labai svarbi jaunesnio amžiaus pacientams ir tam tikrais atvejais yra pirmo pasirinkimo gydymo metodas. Aneurizmos intervencinį gydymą rekomenduojama atlikti kiek galima anksčiau. Siekiant išvengti komplikacijų, visiems pacientams, patyrusiems spontaninę subarachnoidinę hemoragiją (SAH), rekomenduojama kasdien ar kas antrą dieną atlikti transkranijinę doplerografiją, o galvos kompiuterinę tomografiją, kompiuterinės tomografijos angiografiją (KTA), kompiuterinės tomografijos perfuziją ar skaitmeninę subtrakcinę angiografiją – hospitalizavimo dieną, 3-5 dieną ir 7-10 dieną. Vėlyvos smegenų išemijos prevencijai rekomenduojama skirti nimodipiną ir palaikyti euvolemiją, skiriant izotoninius kristaloidinius tirpalus. Įvykus vazospazmui, rekomenduojama palaikyti euvoleminę indukuotą hipertenziją ir tam tikrais atvejais taikyti endovaskulinį gydymą intraarteriniais vazodilatatoriais ar (ir) angioplastiką. Neplyšusių intrakranijinių aneurizmų gydymo taktikos pasirinkimas priklauso nuo natūralios ligos eigos ir plyšimo rizikos, kurią galima įvertinti naudojantis įvairiomis skalėmis. Parinkus stebėjimo taktiką, siūloma kartoti KTA ar magnetinio rezonanso tomografijos angiografiją (MRA) po 6-12 mėnesių nuo aneurizmos nustatymo ir vertinti pokyčius dinamikoje. KTA ir MRA taip pat rekomenduojamos asmenims, turintiems 2 ar daugiau šeimos narių, kuriems nustatyta neplyšusių intrakranijinių aneurizmų ar diagnozuota SAH bei esant kitiems rizikos veiksniams. Pacientams, kuriems atsitiktinai aptikta besimptomė neplyšusi aneurizma, rekomenduojama mesti rūkyti, periodiškai matuoti kraujospūdį ir vengti sunkių svorių kėlimo.