Background: Type 2 diabetes mellitus is one of the most common chronic conditions, which requires appropriate management and care at PHC level, which is described in guidelines. However, guideline adherence at the international arena is insufficient and little is known about the reasons for guideline non-adherence. Objective: The aim of the survey was to analyse to what extent the Lithuanian family practitioners adhere to diabetes guidelines in order to compare to international data and to discover the factors associated with better diabetes care. Methods: The present study is a part of EUPRIMECARE Project, which sets out to develop a framework aiming at the analysis of PHC across Europe. The sample strategy was based on an unequal probability sampling design. An audit of 4 public and 6 private PHC medical records of the year 2011 was carried out in Kaunas region, clinical records of 382 diabetes type 2 patients were reviewed. Demography, diseases and diabetes performance indicators data were collected using a uniform template. Binary and multivariable logistic regression analyses were used in the investigation of the factors related to better diabetes guideline adherence. Results: Three guideline adherence levels were identified: high performance (performed in more than 90% cases) - BP measurement and HbA1c exam; good performance (performed in more than 50% cases) - ECG examination and serum creatinine check; insufficient performance (performed in less than 50% of cases) - annual endocrinologist consultation, eye fundus and foot examinations, LDL check and BMI calculation. Insufficient glycaemic control was positive associated with increased endocrinologist consultation and foot exam rates, elevated BP demonstrated the positive effect to creatinine check rate, multimorbidity had positive association to the annual eye, ECG, creatinine check rates; frequent FP attendance showed no positive effect on process indicators. Rural patients have a negative association to foot and ECG exam rates compared to urban patients. In a stepwise logistic regression model, 3 dependent variables had statistically significant impact on overall diabetes care indicator performance: negative - rural location of patients (OR 0.4, 95% CI 0.2-0.8), elevated mean BP (OR 0.6, 95% CI 0.4-0.9); positive - multimorbidity (OR 2.0, 95% CI 1.2-3.4). Conclusion: Guideline adherence for T2DM is not optimal in Lithuanian PHC. The best are BP and HbA1c checks. Suboptimal are BMI and LDL annual checks. The situation with these is almost the same as in other European countries. The better guideline adherence has been observed in urban (foot exam, ECG exam), multimorbidity (eye, ECG, creatinine exams), controlled by means of BP patients (serum creatinine test).

Įvadas. Perdegimo sindromas sveikatos priežiuros sektoriuje plačiai nagrinėjamas pasaulyje dėl didėjančio darbo krūvio, sveikatos priežiūros specialistų stygiaus, vis labiau specializuotos sveikatos priežiūros paslaugų ir kitų priežasčių. Šis sindromas apima emocinį išsekimą, depersonalizaciją, profesinį efektyvumą ir sumažėjusį pasitenkinimą savo pasiekimais. Sveikatos priežiūros darbuotojų perdegimo sindromo tema Lietuvoje tyrinėta gana fragmentiškai, nėra atliktų tyrimu apie ambulatorinėje grandyje dirbančius šeimos gydytojus ir bendrosios praktikos slaugytojas. Socialinės priežiūros srityje tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje perdegimo tema yra mažai tyrinėta, taip pat stinga duomenų apie socialinių darbuotoju perdegimo sindromo dažnį. Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo šeimos gydytojai ir bendrosios praktikos slaugytojos iš 33 pirminės sveikatos priežiūros (PSP) įstaigų bei socialiniai Kauno miesto ir rajono savivaldybių darbuotojai. Tyrimui naudota MBI-GS Maslach skalė. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 413 sveikatos ir socialinės priežiūros specialistų: šeimos gydytojai (n=159), bendrosios praktikos slaugytojos (n=167) ir socialiniai darbuotojai (n=87). Nustatyta, kad perdegimo sindromą turejo 19 (4,6 proc.) specialistų: 8 (5 proc.) šeimos gydytojai, 8 (4,8 proc.) bendrosios praktikos slaugytojai ir 3 (3,4 proc.) socialiniai darbuotojai. Vertinant perdegimo indeksą, statistiškai reikšmingai rečiau šeimos gydytojams (22 proc.), palyginti su slaugytojomis (37,1 proc.) ir socialiniais darbuotojais (39,1 proc.), nustatomas didelis emocinis išsekimas (p=0,013). Žemas cinizmo lygmuo statistiškai reikšmingai rečiau nustatomas šeimos gydytojų ir slaugytojų grupėse, palyginti su socialiniais darbuotojais (atitinkamai – 16,4, 13,8 ir 28,7 proc.; p=0,012). Profesinio efektyvumo dimensijoje slaugytojos (67,7 proc.) statistiškai reikšmingai rečiau nurodė, kad gali veiksmingai spresti problemas, iškylančias darbe, palyginti su šeimos gydytojų (78,6 proc.) ir socialiniu darbuotojų (83,9 proc.) atsakymais (p=0,017). Emocinio išsekimo lygmenyje socialiniai darbuotojai statistiškai reikšmingai rečiau (9,2 proc.) nurodo, kad pavargsta dirbdami visą dieną, palyginti su slaugytojomis (29,9 proc.) ir šeimos gydytojais (37,7 proc.) (p=0,001). Išvados. Perdegimo sindromas nustatytas 4,6 proc. specialistų, didžioji jų dalis buvo pirminės sveikatos priežiūros specialistai. Perdegimo sindromas kiek retesnis socialinių darbuotojų grupeje (3,4 proc.). Mažas profesinis efektyvumas nustatytas dešimtadaliui respondentų. Didelis emocinis išsekimas ir cinizmas nustatytas pusei respondentų. Mažas cinizmas statistiškai reikšmingai dažniau nustatytas socialinių darbuotojų grupėje, o mažas emocinis išsekimas – slaugytojų ir socialinių darbuotojų grupese. Profesinio efektyvumo dimensijoje slaugytojos statistiškai reikšmingai rečiau nei šeimos gydytojai ir socialiniai darbuotojai nurodė, kad darbe gali sėkmingai spręsti iškylančias problemas. Emocinio išsekimo dimensijoje socialiniai darbuotojai statistiškai reikšmingai rečiau teigė, kad pavargsta dirbdami visą dieną, palyginti su šeimos gydytojais ir slaugytojomis. Cinizmo dimensijoje šeimos gydytojai ir slaugytojos statistiškai reikšmingai dažniau teigė, kad darbas tapo nebe toks įdomus nei anksčiau, palyginti su socialiniais darbuotojais.