Tyrimo tikslas – remiantis mokslinės literatūros duome­nimis, išanalizuoti ir aptarti informaciją apie parvoviruso B19 infekcijos klinikinį pasireiškimą, diagnostikos ir gy­dymo galimybes. Atlikta mokslinės literatūros ir doku­mentų apžvalga medicininėse duomenų bazėse. Rezultatai parodė, jog parvovirusas B19 yra DNR virusas, su ku­riuo sąlytį yra turėjusi didelė dalis populiacijos. Įprastai besimptomės eigos arba lengvos formos parvovirusinei infekcijai yra būdingos tokios klinikinės formos kaip in­fekcinė eritema, artralgija, tranzitorinė aplastinė krizė ir vaisiaus vandenė. Po infekcijos išnykus viremijai, par­vovirusas B19 linkęs persistuoti kaulų čiulpuose ar si­noviniame skystyje ne vienerius metus, gali paskatinti autoimuninių sutrikimų vystymąsi. Tiksliausiai infekciją diagnozuoja specifinių virusui IgM antikūnų ir DNR nu­statymas PGR metodu. Parvovirusinės infekcijos gydymas nespecifiškas, antivirusinės terapijos nėra, sunkesnėms klinikinėms formoms paprastai skiriamas intraveninis imunoglobulinas, imunosupresinis gydymas arba kraujo transfuzija.