Straipsnyje analizuojama kraštovaizdžio raiška peizažinėje tapyboje nauja, Lie tuvoje dar netyrinėta, geografijos tema. Straipsnyje atskleidžiami kraštovaizdžio geografijos ir peizažo suvokimo (percepciniai) ryšiai, panašumai nustatyti iš kraštovaizdį ir peizažą siejančių elementų (teritorijos, erdvės, laiko, šviesos, atstumo, judėjimo, estetikos, emocijų, stebėjimo, gautos informacijos).Pateikiama peizažinės tapybos tyrimo metodika. Ji galėtų būti pagrindu dailės kūriniuose perteikiamo kraštovaizdžio analizei. Metodikai taikyti sukurta Lietuvos peizažinės tapybos darbų duomenų bazė, apimanti apie 600 paveikslų, nutapytų XIX a. pab. -XX a. Kraštovaizdis peizaže analizuojamas pagal kraštovaizdžio tipą, geografines vietoves bei kraštovaizdžio elementus (komponentus). Atlikta A. Žmuidzinavičiaus ir J. Buračo peizažų palyginamoji analizė atskleidė kraštovaizdžio įvairovės raišką ir kokiems kraštovaizdžio tipams teikiamas išskirtinis dėmesys. Netolygūs peizažuose atspindimų vietovių arealai ir jų sklaida Lietuvos kraštovaizdyje leidžia susidaryti nuomonę, kam dailininkai peizažistai teikia prioritetą, kokią renkasi Lietuvos kraštovaizdžio erdvinę struktūrą.Raktažodžiai: kraštovaizdis, kraštovaizdžio suvokimas, peizažas, meno geografija, geografinė menotyra ĮVADASPastaruoju metu užsienyje daugėja mokslinės litera tūros, įvairiais aspektais analizuojančios geo grafijos ir meno, o ypač geografinio ir meninio kraštovaiz džio, ryšį. Geografijos sąsajos mene bei krašto vaizdžio raiška užsienio šalių tyrėjų ir mokslinin kų darbuose pateikiama skirtingais aspektais ir jie gali būti įvairiai interpretuojami. Didžioji Britani ja -valstybė, kurioje geografijos ir meno apraiškos nagrinėjamos daugiausia (Meinig, 1979;Cosgrove, 1984; Harvey, 2003;Klark, 2004; Hawkins, 2012 ir kt.). Kultūrinio kraštovaizdžio sampratos sistema, kraštovaizdžio ir žmogaus tarpusavio sąveikos tyri mai, ryšio tarp žmogaus ir gamtos pasaulio pertei kimas -svarbiausios tyrimų kryptys (