Straipsnyje analizuojama gana naujos šeimai skirtų socialinių paslaugų pareigybės-atvejo vadybininko profesinės veiklos sudėtingumas ir supervizijos, kaip profesinės paramos formos, taikymo perspektyva. Socialinio darbo lauke supervizija-gerai žinoma profesinių santykių konsultavimo forma. Socialiniai darbuotojai, keldami profesinę kvalifikaciją, siekia dalyvauti grupės, komandos ir individualiose supervizijose. Socialinio darbo praktikoje puikiai žinoma ir vadovo bei visos organizacijos supervizija. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ji pirmiausia įsitvirtino socialinio darbo lauke, kas rodo šios profesijos sudėtingumą. Socialinis darbas, kaip profesija, nuolat patiria įvairių pokyčių, gausėja paslaugų, vis daugiau dėmesio skiriama specialioms metodikoms, kai globalus požiūris nebetenkina esamos įgalinimo situacijos. Atvejo vadybininkas yra nauja pareigybė, tad jos turinys tik formuojasi. Atliktas tyrimas atskleidė, kad darbuotojai nuolat patiria įtampą, kurią didina esamos atsakomybės našta. Jie ir kuria šios pareigybės turinį, nuolat susidurdami su tarpinstitucinio bendradarbiavimo trukdžiais. Straipsnyje aptarti kokybinis tyrimas, atvejo vadybininkų interviu ir supervizijos patirties refleksija leidžia pateikti išvadas dėl supervizijos taikymo perspektyvos, pasiūlyti konkrečias supervizijos formas, išskirtinėmis šioje situacijoje tampa individuali ir komandos supervizija. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: atvejo vadybininkas, supervizija, riziką patiriančios šeimos, profesinė parama.