Adaptacija pataisos įstaigoje – tai įkalinto asmens psichologinis ir elgesinis atsakas į pataisos įstaigos aplinką ir įkalinimo situaciją (Fedock, 2017). Sėkmingai adaptavęsi nuteistieji geba patenkinti savo pagrindinius poreikius, nekonfliktuoja nei su pataisos įstaigos administracija, nei su kitais nuteistaisiais, nepatiria stiprių neigiamų emocijų ir t.t. Manoma, kad nesėkminga adaptacija pataisos įstaigoje siejasi su mažesne motyvacija keisti savo nusikalstamą elgesį ir recidyvu (Loper, 2002; Zamble & Porporino, 1988). Nors nuteistųjų adaptacija pataisos įstaigose ir ją prognozuojančiais veiksniais užsienio mokslininkai domisi jau kelis dešimtmečius, Lietuvoje tokių tyrimų ypač trūksta. Šio tyrimo tikslas – nustatyti laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų adaptaciją Lietuvos pataisos įstaigose prognozuojančius veiksnius. Tyrime dalyvavo nuteistieji vyrai (N = 331) iš 5 Lietuvos pataisos įstaigų, jų amžius svyravo nuo nuo 18 iki 68 metų (M = 35,17, SD = 10,75). Adaptacijai įvertinti buvo naudojama Kalėjimo problemų skalė (Zamble & Porporino, 1988), Beck depresijos klausimyno antroji leidimo versija (Beck, Steer, & Brown, 1996) ir Beck nerimo klausimynas (Beck, Epstein, Brown,  & Steer, 1988). Adaptacijos veiksniai buvo įvertinti demografinių duomenų anketa bei Kriminalinių nuostatų modifikuota skale (Simourd, 1997). Nustatyta, jog adaptaciją geriausiai prognozuoja kriminalinės nuostatos ir bendravimas su draugais arba partnere. Tirti veiksniai paaiškino iki 16 % adaptaciją vertinančių kintamųjų sklaidos.