Straipsnyje analizuojamos M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos aksiologinės ir hodegetinės idėjos. Išryškinami neotomistinės etikos aspektai rašytojos požiūryje į žmogaus dorinimą ir jo rengimą eschatologinei pilnatvei. Dorybių ugdymas atsiskleidžia kaip svarbi tikėjimo prielaida. Dorybingumas žmogui atveria išlaisvinančios tiesos akiračius ir galimybę peržengti žemiškąjį netobulumą. Šiame kontekste aktualizuojama meilė, kaip fundamentali vertybė, turinti eschatologinį tęstinumą ir išliekanti dieviškosios amžinybės viltyje bei perspektyvoje. Svarbus vaidmuo M. Pečkauskaitės pedagoginėje koncepcijoje skiriamas asmens savirefleksijai, kuri įgalina savęs pažinimą ir adekvatų savo poelgių bei dvasinės kultūros vertinimą. Pristatoma eschatologinė laiko įprasminimo samprata, visas žmogiškąsias pastangas kreipianti amžinybės perspektyvos kryptimi.

Straipsnyje analizuojama nerimo raiška žmogaus savivokoje pirmapradės nuodėmės kontekste. Į šį fenomeną žvelgiama psichologijos ir teologijos mokslų kontekste, svarstant, kaip šios dvi mokslinės kryptys galėtų pasitarnauti aiškinant žmogiškojo nerimo priežastis. Mokslinės analizės kontekste žmogus atsiskleidžia patiriantis nerimą kaip pasąmoningą būseną, kurios veikiamas jaučia nesaugumą, bejėgiškumą, dvasinę kančią, kaip gyvenimo prasmės stoką. Šis nerimas turi savo priežastį-pirmapradę nuodėmę. Tyrimo išvadose išryškėja keturios nerimo veikimo sritys: realybės nesuvokimas, tapatumo praradimas, kaltė ir gėda. Tai grasina žmogui nebūtimi, savęs praradimu, pelnyta ir nepelnyta bausme, baime būti atstumtam, izoliuotam. Atkurti autentišką žmogiškumą galima tik dieviškojo Įsikūnijimo galia.