Ar tam tikrame krašte vyraujantis kultūrinis spaudimas žaloti moterų genitalijas turi būti laikomas pakankama priežastimi suteikti prieglobstį?

Abstract

Šiame straipsnyje analizuojama problema, ar tam tikrame krašte vyraujantis kultūrinis spaudimas žaloti moterų genitalijas turi būti laikomas pakankama priežastimi suteikti tarptautinį prieglobstį. Prieglobsčio dėl moterų genitalijų žalojimo (toliau-"MGŽ") suteikimo bylose kyla diskusija, ar pagal 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso nustatytas sąlygas MGŽ yra laikomas persekiojimu, ar moteris iš tam tikros bendruomenės, kurioje MGŽ yra praktikuojamas, priklauso tam tikrai socialinei grupei, ar ji persekiojama būtent dėl priklausymo šiai grupei, ar jos negali apsaugoti vietos valstybė ir ar ji neturi vidinio persikėlimo galimybės. Žvelgiant į situaciją tarptautinių žmogaus teisių kontekste, galima pastebėti, kad prieglobsčio teisė buvo sukurta apsaugoti asmenis nuo fundamentalių žmogaus teisių pažeidimo, kai to nepajėgia padaryti vietos valstybė. Pirmiausia, ši apsauga buvo nukreipta į Antrojo Pasaulinio karo pasekmes ir dėl jo migruojančius žmones, tačiau pasikeitus pasauliniam kontekstui, tarptautinė bendruomenė atsigręžė ir į kitokias persekiojimo formas. Nagrinėjant prieglobsčio suteikimo sąlygas šiame tyrime aiškinamasi, ar MGŽ metu su žmogaus teisių pažeidimais yra susiduriama tokiu mastu, jog moterys, kurių bendruomenėse vyrauja kultūrinis spaudimas praktikuoti MGŽ, įgyja teisę į prieglobstį. Pati moterų genitalijų žalojimo procedūra yra ganėtinai žiauri: atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, be nuskausminimo, naudojant bet kokį aštrų įrankį. Procedūros metu ir po jos moterys susiduria su ilgalaikėmis ir trumpalaikėmis pasekmėmis, tokiomis kaip stiprus skausmas, psichologinė trauma, padidėjęs imlumas ligoms ir infekcijoms ar netgi mirtis. Ši procedūra tarptautinių organizacijų yra pripažinta žmogaus teisių pažeidimu. Taigi MGŽ praktikuojančiose 1 Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto absolventė, el. paštas