Surface and Form in Contemporary Architecture / Paviršius Ir Forma Šiuolaikinėje Architektūroje

Abstract

Santrauka. Architektūrinė forma šiuolaikinėje architektūroje tampa vis labiau nepriklausoma nuo pastato konstrukcijos, vizualiai skiriasi nuo pastato tektoninės struktūros. Daugelis architektūros tyrinėtojų šiuolaikinėje architektūroje pastato "odą" atskiria nuo karkaso. Taigi, išskiriamas naujas elementas -pastato apvalkalas. Paviršiaus autonomija sukuria prielaidą, kad pastate yra atskirtis tarp struktūros ir ne struktūros elementų, tarp karkaso ir apdailos. Kai pastato apvalkalas tampa nepriklausomas nuo struktūros, jo funkcija būna panaši į, pavyzdžiui, užuolaidos ar rūbo. Straipsnyje nagrinėjama autonomiškų paviršių įtaka architektūrinei formai, išskiriami ir pateikiami būdingiausi paviršių raiškos bruožai ir šiuolaikiniai pavyzdžiai.Reikšminiai žodžiai: architektūrinė forma, paviršius, hiperpaviršius, tekstilės teorija, dualumas, monumentalumas, daugiasluoksniškumas. ĮvadasArchitektūros tyrinėtojai pastato apvalkalą išskiria kaip vieną iš architektūrinės formos apibūdinimų, šalia dydžio, spalvos, tekstūros ir pan., atskirdami jį nuo struktūrinės pastato formos. Andrew W. Charleson teigia, kad "architektūrinė forma yra apvalkalas, apgaubiantis formą ar kontūrą. Šis supaprastintas požiūris į architektūrinę formą leidžia mums ją atskirti nuo vidaus ir išorės struktūrinės sąsajos. Tai padeda suvokti, kad ši trijų dimensijų forma, kurią mes matome, gali būti visiškai nesusijusi su vidine konstrukcine sąranga" (2005). E. Stasiulis architektūrinę formą priskiria labiau emociniam architektūros suvokimui ir atskiria nuo erdvių formavimo (2010), A. Mačiulis architektūrinę formą atskiria nuo konstrukcijų, nors pažymi jų glaudžias sąsajas (1997), K. Frampton sureikšmintą išorinį apvalkalą vadina tiesiog dekoratyvumu (2007), o K. Lupeikis teigia, kad XX a. pabaigoje architektūroje įsivyravus multimedijų priemonėms ir iš esmės pakitus požiūriui į formą, fasadai traktuojami ne kaip plokštumos, o labiau kaip apvalkalas (2007).Architektūrinė forma įvardijama skirtingai, todėl šiame straipsnyje siekiama nustatyti pagrindinius paviršių naudojimo architektūroje būdus, apibrėžti jų įtaką architektūrinei formai. Pateikiami objektų pavyzdžiai, apžvelgiant architektūrinių paviršių panaudojimo galimybes, nagrinė-jami tikslai ir rezultatai.Straipsnis suskirstytas į tris dalis. Pirmojoje apskritai apžvelgiama istorinė paviršių raida architektūroje, pateikiamos paviršių naudojimo tendencijos kuriant architektūrinę formą. Antrojoje dalyje nagrinėjami paviršių naudojimo šiuolaikinėje užsienio architektūroje tikslai ir nustatomi pagrindiniai kiekvieno jų raiškos bruožai. Trečiojoje dalyje paviršių raiška apžvelgiama Lietuvos architektūros kontekste. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados. Paviršių raida architektūrojeNagrinėjant architektūrinius paviršius, reikėtų pažymėti, kad autonomiškas paviršių traktavimas nėra išskirtinai šiuolaikinės architektūros bruožas. Apvalkalas, kaip vienas pagrindinių architektūrinės formos kūrimo elementų, buvo atskiriamas dar tada, kai pastato konstrukcinė sąranga buvo tiesiogiai priklausoma viena nuo ...