This article examines the regulation of the judicial procedures of company rescue in Great Britain, Germany, France and Lithuania in order to assess whether the existing contracts may be preserved during these procedures. The article is based on certain legislation, the case law of the analysed countries and scientific studies from foreign countries.
ĮvadasKiekvienais metais Europos Sąjungoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių apie 9 procentai įmonių 1 savo noru pasitraukia arba yra priverstos pasitraukti iš rinkos. Mažiau nei pusė visų įmonių sugeba išgyventi ilgiau nei 5 metus 2 . 2012 m. net apie 250 000 įmonių Europos Sąjungoje buvo inicijuotos nemokumo procedūros, t. y. beveik 700 įmonių kiekvieną dieną 3 . Dėl įmonių nemokumo Europos Sąjungoje 1,7 milijono darbuotojų kiekvienais metais netenka darbo 4 . Visi šie statistiniai duomenys verčia sunerimti ir susimąstyti, ar reglamentuojant įmonių gaivinimo procedūras tikrai sudaromos tinkamos sąlygos išsaugoti perspektyvias, tačiau su laikinais sunkumais susidūrusias įmones.Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad perspektyvioms įmonėms turėtų būti suteikiama naujos pradžios arba antro šanso galimybė (angl. Fresh Start, Second Chance). Valstybės vis dažniau reformuoja galiojantį reglamentavimą, siekdamos suteikti prioritetą įmonėms gaivinti bei verslui išsaugoti 1 Įmonė šio straipsnio kontekste yra suprantama kaip kiekvienas juridinio asmens statusą turintis vienetas, įsteigtas teisės aktų nustatyta tvarka, komercinei veiklai vykdyti, išskyrus juridinio asmens statusą turinčius vienetus, kuriems taikomas specifinis reglamentavimas (pavyzdžiui, draudimo įmones, kredito įstaigas ir kt.).