ĮvadasCirkuliuojančio kraujo tūrio stygiaus korekcija reikšminga hipovolemijai gydyti bei profilaktikai. Hipovolemiją gali sukelti skysčių netekimas ar nukraujavimas, nudegimas, trauma, operacija, vazodilatacija dėl sepsio ar anestezijos indukcijos metu. Hipovolemijai ir šokui gydyti vartojami kristaloidiniai ir koloidiniai infuziniai tirpalai. Koloidų tirpalai yra natūralūs (plazma ir albuminas) ir dirbtiniai (dekstranai, želatinos tirpalai, hidroksietilkrakmolo dariniai). Jie didina plazmos koloidoonkotinį slėgį (KOS), kuris sulaiko vandenį kraujagyslėse, lengviau normalizuojasi cirkuliuojantis kraujo tūris. Nustatyta, jog koloidai gali gerinti deguonies pernašą į audinius, didinti miokardo kontraktiliškumą ir širdies indeksą bei išgyvenamumą. Kristaloidai beveik nepasižymi nepageidaujamu poveikiu, tačiau jie iš kraujagyslių lengvai patenka į intersticinį tarpą, todėl cirkuliuoti lieka tik 10-25 proc. sulašinto tirpalo kiekio (priklausomai nuo jo struktūros ir koncentracijos). Be to, kristaloidų infuzijos metu praskiedžiami plazmos baltymai, mažėja plazmos KOS, skatinamas tolesnis skysčių skverbimasis į audinius, dėl to tūris nepakankamas ir skatinama intersticinė edema (1-4).Koloidiniai tirpalai pradėti vartoti 20 a. I pasaulinio karo metu sužeistiesiems gydyti. Pirmasis koloidinis tirpalas buvo pagamintas iš akacijos medžio sakų, o jo vartojimas dažnai sietas su anafilaksinėmis ir kitomis nepageidaujamomis reakcijomis (3). Žela-tinos tirpalas, kaip koloidas, pirmą kartą pavartotas J. Hogan 1915 m. Tirpale vyravo didelės molekulinės masės molekulės, todėl kambario temperatūroje jis virsdavo želė ir tai ribojo jo vartojimą. Dabar sukurta daug koloidinių tirpalų, tinkamų hipovolemijai koreguoti, tačiau idealaus ir atitinkančio kraujo plazmos savybes koloidinio tirpalo dar nepavyko pagaminti. Tinkamas kraujo pakaitalas turėtų ne tik koreguoti ir užtikrinti adekvatų intravaskulinį tūrį, bet neturėti