“…Žvelgiant į pastarojo dešimtmečio archeologinius tyrimus Lietuvoje, moderniųjų konfliktų archeologinius tyrimus galima skirti į dvi pagrindines kategorijas: 1) partizanų bunkerių ir žūties vietų tyrimai, pavyzdžiui: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo bunkerio Daugėliškių miške (Petrauskas, 2010), Lietuvos partizanų bunkerio Balandiškio kaime ir Partizanų vadavietės bunkerio Mėnaičių kaime (Vėlius, 2010ª;2010b), Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodybos Balandiškyje (Petrauskas, Vaitkevičius, 2012), Genio grupės štabo bunkerio Zervynų-Palkabalio miške (Žilinskaitė, Vėlius, 2012), Ignoto Nasutavičiaus Bondaro būrio bunkerio Pagrendos miške tyrimai (Ivanovaitė, Petrauskas, 2013), Karaliaus Mindaugo (Kalnų) partizanų srities štabo bunkerio ir partizanų kapavietės Miškiniškės kaime (Vėlius, 2014ª;2014b), Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Vytauto tėvūnijos štabo bunkerio (Vėlius, 2016), Užpelkių miško kautynių vietos (Petrauskas ir kt., 2017) bei kiti tyrimai; 2) masinių žudynių ir palaidojimų tyrimai, pavyzdžiui: Pročiūnų masinių žudynių vietos (Šapaitė, 2015), Panerių žudynių vietos ir kapų teritorijos geofizikiniai ir archeologiniai tyrimai (Vengalis, 2015;Kaplūnaitė ir kt., 2016), Antrojo pasaulinio karo vokiečių belaisvių kapinių Kaune (Antropikaitė, Čičiurkaitė, 2016), Pirmojo pasaulinio karo karių palaidojimų Bubiuose (Grigas, 2018) ir naujausi šioje kategorijoje -masinių kapaviečių Armalėnuose ir Zokniuose (Čičiurkaitė ir kt., 2020a; 2020b) tyrimai. Pirmojoje kategorijoje vyrauja pavieniai mūšiai, susidūrimai, padedantys suprasti karo taktiką, ginkluotę, tiriamo mūšio eigą, kautynių procesus.…”