“…Černobylis pradėtas sieti su karo, pasaulio pabaigos vaizdiniais, o artimai prisilietusieji prie avarijos tapo ne išlikusiais ar išgyvenusiais, bet veikiau aukomis -bejėgėmis, Susidūrimas su radiaciniu pavojumi, t. y. žinia, kad esi arba buvai patekęs į padidėjusios radiacijos zoną, gali būti psichologiškai traumuojanti (Green, Lindy, & Grace, 1994;Havenaar & Brink, 1997;Weisaeth, Knudsen, & Tonnessen, 2002;Kim et al, 2011). Viena vertus, dėl iškilusio pavojaus sveikatai ar net gyvybei, kita vertus, dėl išskirtinio grėsmės neapibrėžtumo -radiacijos neįmanoma betarpiškai apčiuopti, pateikiama informacija apie jos buvimą paprastai yra netiksli ir prieštaringa, o jos poveikio padariniai nėra iki galo ištirti, taip pat manoma, kad kai kurie jų gali pasireikšti tik po tam tikro latentinio laikotarpio (Green et al, 1994;Havenaar & Brink, 1997;Weisaeth et al, 2002;Cwikel, Havenaar, & Bromet, 2002;Rahu, 2003). Dalis susidūrusiųjų su tokiu pavojumi, kaip ir bet kokią psichologinę traumą patyrusiųjų, išgyvena įvarius psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, potrauminį streso sutrikimą (PTSS), nerimo sutrikimus ar depresiją, taip pat gali pasireikšti pakitęs elgesys, pavyzdžiui, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis arba sustiprėjęs dėmesio koncentravimas į somatinę būklę, atsirasti medicininio paaiškinimo neturinčių simptomų (Green, Grievink, Yzermans, & Lebret, 1994;Bromet & Dew, 1995, cituojama pagal Cwikel et al, 2002Havenaar et al, 1997;Yamada & Izumi, 2002;Den Berg, Grievink, Yzermans, & Lebret, 2004;Foster & Goldstein, 2007;Rumyantseva & Stepanov, 2008;Adams, Guey, Gluzman, & Bromet, 2011).…”