ĮvadasReikia pripažinti, kad, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, kaip ir kiekvienoje asmens veikloje, nėra išvengiama klaidų. Klaidų ne visada išvengiama net ir atsižvelgiant į didelę medicinos pažangą. Iliustruojant šį teiginį reikia pažymėti, kad 1960 metais A. A. Klasso 1 , o vėliau 2011 metais ir B. A. Kochas akcentavo paradoksalią situaciją, kai esant nepaneigiamai medicinos mokslo pažangai, didėjant tikimybei, kad pacientai bus išgydyti ir jiems suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, vis dėlto klaidų ir toliau pasitaiko, gausėja ieškinių dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų 2 . Be to, nuo XX amžiaus pabaigos medicina tapo savo pačios sėkmės auka, kai gyventojų domėjimasis jos pažanga verčia tikėtis paties geriausio gydymo rezultato, o sveikatos priežiūros specialistų klaidos, nerūpestingas elgesys nėra toleruojami 3 . Taigi tinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, jas teikiant padarytos žalos atlyginimo klausimai išlieka aktualūs, nepaisant medicinos pažangos.Ne išimtis yra ir Lietuva, kur paskutiniu metu vis garsiau ir aršiau kyla diskusijų dėl galimo netinkamo gydymo paslaugų teikimo, dėl jų metu padarytos žalos ir kad Lietuvos teisinė sistema, tiek jos 1 KLASS, A.