Tyrimo tikslas -įvertinti varpinės medlievos pasiskirstymą įvairiuose Lietu vos miškuose pagal medynų dendrometrinius rodiklius (medyno rūšinę su dėtį, amžių, skalsumą) ir augaviečių tipus, taip pat nustatyti jos daromą įta ką rūšinei miško fitocenozių sudėčiai, struktūrai ir dirvožemio cheminėms savybėms. Tyrimas atliktas 2016-2017 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais. Išskirti 24 bareliai įvairių Lietuvos rajonų miškuose. Pasirinktos vietovės, kuriose per sklypinę miškų inventorizaciją buvo užfiksuoti varpinės med lievos krūmai. Varpinės medlievos pasiskirstymas įvairių dendrometrinių parametrų medynuose atliktas pasitelkus sklypinės miškų inventorizacijos duomenų bazę. Tirtas trako rūšies pasiskirstymas įvairios rūšinės sudėties medynuose ir miško augavietėse, išreikštas proporcine dalimi nuo bendro Lietuvos pušynų, eglynų, beržynų ir Nb, Nc, Lb, Ld, Uc miško augaviečių ploto, kad būtų nustatyta, kur dažniausiai mėgo įsikurti varpinė medlieva. Kiekviename barelyje, penkiose sisteminiu būdu parinktose vietose, iš vir šutinio dirvožemio sluoksnio (0-10 cm) paimti ėminiai ir vėliau atliktos cheminės analizės. Varpinė medlieva dažniausiai buvo paplitusi pušynuose ir užėmė 2406,4 ha. Tai sudarė tik 0,33 % bendro visų pušynų ploto. Varpinė medlieva gausiausiai paplitusi N hidrotopo augavietėse, pusamžiuose ir vi dutinio 0,7-0,8 skalsumo pušynuose. Miškai su varpine medlieva pasižymė jo didele rūšių įvairove (110 rūšių), tačiau dauguma jų -nebūdingos miškų ekosistemoms. Dirvožemio cheminių savybių analizė parodė, kad varpinė medlieva augo mažesnio rūgštingumo ir daugiau maistinių medžiagų turin čiuose dirvožemiuose.
Raktažodžiai: svetimkraštė rūšis, varpinė medlieva, medynai
ĮVADASDėl intensyvios žmogaus veiklos daugelio augalų bendrijų rūšinė sudėtis laikui bėgant pasikeitė ir dabar vis dar sparčiai keičiasi. Vienas svarbus veiksnys, turintis įtakos bendrijų pokyčiams, -intensyvus augalų pasklidimas už natū-ralaus paplitimo arealo ribų (Richardson, Rejmanek, 2011). D. M. Richardsonas ir kt. (2000) savo darbuose labai tiksliai įvardijo invazinių augalų sąvoką teigdami, kad invazinis augalas -tai natū-ralizavęsis augalas, kuris sulaukia gyvybingų palikuonių, dažnai labai gausiai sudygstančių dideliu atstumu nuo motininio augalo, taip įgydamas galimybę pasklisti didelėje teritorijoje, prigyti ir daugintis. Ne visos introdukuotos rūšys tampa invazinės. Tik 10 % visų rūšių, atsitiktinai ištrū-kusių už savo natūralaus paplitimo arealo ribų, išgyvena naujoje aplinkoje; 10 % svetimkraščių rūšių pradeda daugintis; tik 10 % besidauginančiųjų tampa ypač gausios, natūralizuojasi ir netgi pradeda keisti vietines bendrijas (transformers).