Crises of the welfare state, resilience, and pessimism of the intellect

Abstract

The crises faced by welfare states have now endured for significantly longer than the counter‐period of stability, calm and cooperation between the 1940s and 1970s. Systemic crisis of welfare states tied to the contradictions of capitalism, and the exogenous crises for the welfare state that have afflicted its expansion have, however, been met by faith in its resilience evidenced in its economic functions and popularity. We question the basis for optimism by examining the ‘state of the welfare state’ in the context of the social goals envisaged in the 1940s and the extent to which these are evidenced in contemporary social policy arrangements. We present a case for more ‘pessimism of the intellect’ in assessing welfare futures to better underpin welfare state scholars' tendency towards ‘optimism of the will’.

Social Justice in the 21st Century: Is the Welfare State Still a Meaningful Theoretical Construct for Modern Democracy?

“…Istoricistinė "istorijos pabaigos", tik šįkart "gerovės valstybės pabaigos", tezė dar kartą žižekiškai pasirodo kaip ideologinė inversija: "<...> jei tam tikra procedūra paskelbiama "ideologine par excellence", galite būti tikri, kad jos inversija yra ne mažiau ideologinė" (Žižek 1 Kita vertus, socialinės politikos svarba ir išlikimas politinėje darbotvarkėje nesuponuoja, kad gerovės valstybės institutai nėra krizėje: tai, kad socialinė politika ir toliau egzistuoja, savaime nereiškia sveikų gerovės valstybių, kurios išlieka pajėgios pasiekti tikslus ir ambicijas, kurių iš jų buvo tikimasi (Farnsworth and Irving 2024;254). 2005;71).…”