Geosocialinių struktūrų sampratos metodologija

Abstract

Kavaliauskas P., Grigužauskaitė S. Geosocialinių struktūrų sampratos metodologija. Geografija. 2014. T. 50(2). ISSN 1392-1096.Straipsnyje nagrinėjama geosocialinių struktūrų skyrimo problema, ypatingą dėmesį teikiant paternalizuotų sociotopų arba paternų ("tėvonijų") sampratai ir jų formavimosi ypatumams. Atlikta paternų struktūros analizė ir pateiktos jų sudėtinės dalys nurodant svarbiausias savybes, miesto ir kaimo paternų skirtumus.Pristatomas naujai sukurtas paternų socioekologinės klasifikacijos modelis, kuriame nurodyti du tipologiniai lygmenys ir penki rūšinės klasifikacijos požymiai. Naudoti klasifikacijoje tipizacijos kriterijai išsamiai išanalizuoti nusakant erdvinio identifikavimo principą bei akcentuojant jų svarbą. Nurodoma paternalizuotų geostruktūrų reikšmė planuojant teritorijas, remiantis šiuolaikinėmis teritorijų planavimo humanizavimo nuostatomis.Raktažodžiai: socioekologija, geosocialinės struktūros, sociotopas, paternas, teritorinis identitetas, teritorijų planavimas ĮVADAS XX a. viduryje visuotinai įsiviešpatavusio technokratizmo ir jį lydėjusio funkcionalizmo, racionalizmo bei visuomenės susvetimėjimo atmosferoje neišvengiamai ėmė reikštis dialektinė priešybių vienybė ir kova, pagimdžiusi visuomenės raidoje jos humanizavimo paieškas ir supratimą apie funkcionalizmo pergalės galimas tragiškas pasekmes. Atvirai prabylama apie svarbiausio technokratinės civilizacijos pasiekimo -didžiųjų miestų -mirties ženklus ir viso tuometinio miestų planavimo krizę (Jackobs, 1961), formuojasi naujos žmogaus ekologijos ir socialinės ekologijos (socioekologijos) savimonės bei mokslinio pažinimo kryptys (Park, 1968;Altman, 1975;Yargina, 1975;Girusov, 1976;Saarinen, 1976; Greenbie, 1977 ir kt.), atsiranda alternatyvi, į žmogų orientuota, postmodernizmo koncepcija kraštotvarkoje. Rrezultatas -posūkis į socialinės aplinkos, kaip svarbaus žmonijos raidos veiksnio, pažinimą ir bandymai suteikti šiai aplinkai kraštotvarkinį interpretavimą. Atsirado poreikis perprasti visuomenės socialinę erdvinę organizaciją, atrasti socialines teritorines struktūras formuojančius veiksnius, pagaliau jas pačias identifikuoti ir įvardyti. Naujai besiformuojantis socioekologijos mokslas pradeda vystyti idėją, kad dėl technokratizavimo atsiradęs vis didėjantis žmonių tarpusavio ryšių nykimas gimdo ir priešingą stimulą, skatinantį žmoniją socializuotis ir telktis į teritoriškai apibrėžtas grupes. Atskiros žmonių grupės tarsi siekia turėti savo funkciniais, estetiniais ir moraliniais kriterijais identifikuojamą erdvę (Zelenkov, Vodopjanov, 1987).Tokie erdviniai socioekologiniai dariniai vieno iš šio straipsnio autorių dar praėjusio amžiaus 9-10 deš. buvo įvardyti kaip "geosocialinės struktū-ros" (Kavaliauskas, 1982;. Deja, iki šiol jie ne visada yra skiriami kaip atskiras teritoriškai diferencijuotas reiškinys ne tik socioekologijoje bet ir socialinėje geografijoje, todėl dar nėra sukurta pakankama informacinė bazė, galinti padėti juos suvokti ir analizuoti. Antra vertus, turi įtakos ir bendras regioninių mokslų nuosmukis dėl įvairių p...