Kant, McDowell, and the “Identity of Identity and Nonidentity”

Identity Retrieval and Development in the Conflict of Paradigmatic Dichotomy

“…O ištakos glūdi Antikos mąstytojų darbuose (Flum ir Kaplan, 2012). Levin (2015) pastebi, kad istoriškai tapatumo paieškos ir ugdymas buvo susijusios su visuomenės destruktūrizacijos procesu, kuris prasidėjo Antikoje, tęsėsi nuo Renesanso iki Apšvietos epochų ir dar labiau suaktyvėjo modernizmo ir vėlyvojo modernizmo, arba postmodernizmo, akivaizdoje. Tai sudaro prielaidas teigti, kad tapatybė nėra baigtinis konstruktas ir gali būti ugdoma laiko ir erdvės paveikoje, siekiant pažinti save, suvokti savo santykį su kitu, įvairiomis socialinėmis grupėmis, jų keliamais tikslais ir lūkesčiais.…”

“…Kitas svarbų indėlį į tapatybės sampratos konceptualizavimą įnešęs filosofas, kaip teigia Crow, Day ir Møller (2017), yra Kantas (1781;1966). Kaip tvirtina Levin (2015), kantiškasis požiūris į tapatybę apima du aspektus: transcendentinį subjektą arba ego, kuris yra žinojimo ir suvokimo pamatas, bei empirinį ego, kuris išryškėja savistabos procese arba priskiriant individams tam tikras savybes ir požymius. Remiantis Kantu (Barker, 2017), protas pats savaime modeliuoja ir struktūruoja mūsų patirtis erdvėje ir laike, todėl individas gali laisvai pasirinkti tapatybę ir ją ugdyti norima arba pageidaujama linkme.…”