“…Erdvės substancionalumas nėra tas pats, kas dekartiškoji tįsioji substancija. Karin Verelst ne tik įžvelgia Newtono dėsnių kilmę iš jo teologijos, tačiau atkreipia dėmesį, kad Pantokratorius yra vienijantis veiksnys tarp absoliutaus ir reliatyvaus, priežasties ir pasekmės, akto ir potencijos (Verelst 2014). Newtono ir leibnizo diskusijos ištakas Verelst įžvelgia dalies ir visumos, kauzalumo, infinitum successivum ir infinitum simultaneum bei kitų metafizinių problemų sprendimų paieškose.…”