Straipsnyje pristatomas žvalgomasis tyrimas, kuriuo siekta nustatyti pritarimo pašnekovui raiškos elementus ir jų dažnumo pasiskirstymą trejopo pobūdžio žemaitiškame diskurse (įprastoje kalboje, naratyvuose ir telefoniniuose pokalbiuose). Tyrimui pasitelktas keliuose šaltiniuose paskelbtas XX a.II pusės šiaurės žemaičių kalbėjimo paveldas. Remiantis leksikografiniuose šaltiniuose (žr. Aleksandravičius 2011, Vanagienė 2014-2015 pateikta iliustracine medžiaga aptariamas subjektyviuoju vertinimu paremtas žemaičiams tinkamo bendravimo suvokimas, dažniausiai susijęs su darnos siekimu.Pritarimo raiškos elementų ir jų santykinio dažnumo pasiskirstymas realiame žemaičių kalbėjime vertinamas analizuojant šiaurės žemaičių telšiškių autentiško kasdienybės kalbėjimo tekstų rinkinio Taip šneka tirkšliškiai (žr. Girdenis 1996) duomenis. ESMINIAI ŽODŽIAI: kasdieniška žemaičių kalba, spontaniškas dialogas, pritarimas pašnekovui, pakartojimas.
ĮVADASŽemaičių kaip etninės grupės buvimas pagrįstas kalbėjimosi, o ne rašymo patirtimi 1 .Lyginant sakytinės bendrinės lietuvių kalbos ir žemaitiško kalbėjimo ypatybes, pastarasis turi nemažai savitų bruožų, kurie sietini ir su fonologinėmis kalbinių sistemų diferenciacijomis, ir su skirtingais kultūriniais bendravimo modelių standartais, taip pat su nevienoda lietuvių ir žemaičių kalbų 2 sintaksinių struktūrų normiškumo samprata 3 . Šnekamosios bendrinės lietuvių kalbos tyrimai paprastai inicijuojami siekiant "statistiškai pagrįsti dažnai tik stebėjimo būdu užfiksuotus šnekamosios ir rašytinės kalbos skirtumus" (Dabašinskienė 2009: 14). Su stebėjimo būdu nustatytais žemaitiško ir lietuviško kalbinio bendravimo modelių raiškos skirtumais yra susijusi 1 Apie žemaičių kalbos rašto sistemos sukūrimo pastangas ir realijas žr. Pabrėža 2017. 2 Apie kalbos ir dialekto skirtį ir kalbos kaip arealo, apimančio dialektų arealus, konceptą plg. Aliūkaitė 2013: 4; skirtingumu nuo bendrinės kalbos ir kitų tarmių grindžiamą žemaičių kalbos, apimančios ją sudarančias tarmes ir šnektas, suvokimą žr. Pabrėža 2017: 47-48.3 Šnekamajai kalbai būdingas struktūrinis savitumas nulemia jos tyrimų pobūdį ir iškelia specialius reikalavimus, tokius kaip būtinybė atsižvelgti į pokalbio situaciją, dalyvius, jų skaičių, temą ir kitus lingvistinius ir nelingvistinius požymius, plg. Dabašinskienė 2009: 14.