Rapsų liekanų vandeninių ištraukų alelopatinė įtaka vasarinių miežių dygimui bei augimui

Abstract

Tyrimai atlikti 2011 m. Aleksandro Stulginskio universiteto Bandymų stoties laboratorijoje. Tyrimų tikslas -nustatyti ir įvertinti žieminių ir vasarinių rapsų liekanų (kūlenų, ražienojų ir šaknų) vandeninių ištraukų alelopatinę įtaką vasa� rinių miežių dygimui bei augimui. Eksperimento variantai: A veiksnys -rapsų liekanos: 1) žieminių rapsų kūlenos; 2) žieminių rapsų ražienojai; 3) žieminių rapsų šaknys; 4) vasarinių rapsų kūlenos; 5) vasarinių rapsų ražienojai; 6) vasari� nių rapsų šaknys. B veiksnys -vandeninių ištraukų koncentracijos: 1) distiliuotas vanduo; 2) 1 : 6250 (rapsų liekanų ir vandens santykis); 3) 1 : 1250; 4) 1 : 250; 5) 1 : 50; 6) 1 : 10. Žieminių kviečių ir vasarinių miežių grūdai daiginti ant filtrinio popieriaus, sudrėkinto paruoštų koncentracijų vandeninėmis ištraukomis, Petri lėkštelėse, klimatinėje kameroje. Visų koncentracijų rapsų liekanų vandeninės iš� traukos (1 : ≥10), palyginti su distiliuotu vandeniu, slopino vasarinių miežių (nuo 13,6 iki 28,6 % vnt.) dygimą. Miežių daigelių (nuo 14,4 iki 16,4 %) ir šaknelių augimas (nuo 14,2 iki 19,2 %), palyginti su distiliuotu vandeniu, buvo stimuliuo� jamas veikiant visų rapsų liekanų stipresnių koncentracijų (1 : 250 ir 1 : 50) van� deninėmis ištraukomis. Vertinant rapsų liekanų įtaką miežių dygimui nustatyta, kad vasarinių miežių dygimą stimuliavo žieminių rapsų ražienojai bei vasarinių rapsų šaknys, o daigelių ir šaknelių augimą -vasarinių rapsų kūlenos bei ražieno� jai. Žieminių rapsų kūlenų vandeninių ištraukų optinis tankis nustatytas didžiau� sias, vasarinių rapsų šaknų vandeninių ištraukų -mažiausias. Visų rapsų liekanų 1 : 10 koncentracijos vandeninės ištraukos optinis tankis nustatytas nuo 4,0 iki 12,4 karto didesnis, palyginti su kitų koncentracijų vandeninėmis ištraukomis.Raktažodžiai: alelopatija, rapsai, vasariniai miežiai, liekanos, vandeninės ištrau� kos, optinis tankis ĮVADASGraikų mokslininkai Teofrastas (285 m. prieš Kristų) ir Plinijus pastebėjo egzistuojančią są-veiką tarp augalų ir nurodė šių ryšių svarbą že-mės ūkyje. Tačiau apie augalų išskiriamas chemines medžiagas ir jų sąveiką augalas-augalas pirmą kartą 1832 m. rašė Šveicarų botanikas M. A. P. De Candole H. Molisch 1937 m. panaudojo terminą alelopatija, apimantį teigiamus ir neigiamus biocheminius ryšius tarp visų rū-šių augalų ir mikroorganizmų. Šis apibrėžimas vėliau buvo patikslintas E. L. Raiso (Rice, 1983) ir naudojamas iki šių dienų (Friedman, Waller, 1985). Dabartiniu metu didelis dėmesys skiriamas besikaupiančioms augaluose fiziologiškai aktyvioms medžiagoms, turinčioms augalų augimui stimuliuojantį, slopinantį arba neutralų poveikį (Lazauskas, 1990; Vaughn, Boydson, 1997). Alelopatinis poveikis dažnai kinta dėl įvairių biotinių ir abiotinių veiksnių, taip pat meteorologinių sąlygų, fizikinių, cheminių, biologinių dirvože-mio savybių, kurie visi gali turėti įtakos poveikio trukmei, alelopatiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų koncentracijai ir skilimui aplinkoje (Inderjit, Keating, 1999).