Stuburo krūtininės ir juosmeninės dalies lūžių operacinio gydymo rezultatai

Abstract

<jats:p>Igoris Šatkauskas1, Valentinas Uvarovas2, Manvilius Kocius21 Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės2-asis ortopedijos ir traumatologijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Bendrosios, plastinės chirurgijos,ortopedijos ir traumatologijos klinika,Šiltnamių str. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: igoris_satkauskas@hotmail.com; igoris.satkauskas@maxi.lt Tikslas Įvertinti stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių nestabilių lūžių operacinio gydymo rezultatus. Nustatyti komplikacijų ir rentgenologinių deformacijos kriterijų įtaką ligonių skundams. Ligoniai ir metodai Ištirti 48 ligoniai, operuoti nuo nestabilių stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių lūžių be neurologinių komplikacijų. Stuburo slankstelių ir judesio segmento kifozė, Cobbo kampas ir kūno kompresija nustatyta rentgenologiškai prieš operaciją, po operacijos ir vėlesnio ištyrimo metu. Ligonių skausminiai skundai ir negalia įvertinti Šiaurės Amerikos stuburo draugijos (NASS) ir Roland-Morriso klausimynais. Atlikta ligonių asmeninio gydymo rezultatų vertinimo ir nedarbingumo analizė. Įvertintas ryšys tarp stuburo trauminės deformacijos rentgenologinių kriterijų ir klausimynų duomenų. Rezultatai Vidutiniškai po 16,8 mėnesio nuo traumos ištirto 48 ligonio amžiaus vidurkis buvo 38,4 metų (nuo 19 iki 71 metų). Operacijos metu koreguota kifozinė deformacija statistiškai reikšmingai progresavo, tačiau išliko daug mažesnė už pradinę. Iš 38 pacientų, kuriems buvo atlikta tik traspedikulinė fiksacija ir užpakalinė spondilodezė, 10 (26,3%) įvyko metalo konstrukcijų nuovargio lūžiai, o grupėje, kurioje, be transpedikulinės fikacijos, atlikta papildoma priekinė spondilodezė, šių komplikacijų nebuvo. Su metalo konstrukcijomis susijusių komplikacijų grupėje segmento kifozė ir Cobbo kampas progresavo labiau nei grupėje be komplikacijų, bet tai neturėjo jokios įtakos klausimynų rezultatams. NASS skausmo / negalios skalės taškų vidurkis buvo 76,8 ± 20,0, o Roland-Morriso klausimyno – 5,9 ± 6,4. Koreliacijos tarp rentgeninių deformacijos kriterijų ir klausimynų duomenų nerasta. Išvados Nestabiliems sprogstamiesiems lūžiams gydyti trumpos transpedikulinės fiksacijos ir užpakalinės spondilodezės nepakanka. Jei slankstelio kūno kompresija didelio laipsnio, indikuojama papildoma priekinės stuburo kolonos rekonstrukcija ir spondilodezė. Reikšminiai žodžiai: stuburas, lūžiai, operacinis gydymas, komplikacijos Outcome of surgical treatment of thoracic and lumbar spine fractures Igoris Šatkauskas1, Valentinas Uvarovas2, Manvilius Kocius21 Vilnius University Emergency Hospital,2nd Department of Orthopaedics and Traumatology,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of General, Plastic Surgery,Orthopaedics and Traumatology,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: igoris_satkauskas@hotmail.com; igoris.satkauskas@maxi.lt Objective To evaluate functional and radiological outcomes of thoracic and lumbar spine fractures stabilized surgically and to identify any radiographic findings that may adversely influence posterior fixation failure and final functional outcome. Patients and methods A retrospective review of 48 neurologically intact patients who had undergone surgical stabilization and fusion of unstable thoracic and lumbar spine fractures was performed. Vertebral and regional kyphosis angles, anterior ant posterior vertebral body compression were measured on injury, postoperative and final follow-up radiographs. Functional, pain status and disability were evaluated using the North American Spine Society (NASS) lumbar spine and Roland-Morris Disability (RMDQ) questionnaires. Relationships were sought between radiographic findings, complications and self-reported outcome measurement scores. Results The mean follow-up time for the 48 patients (mean age 38.4, range 19 to 71 years) was 16.8 months. Despite a significant loss of correction, the degree of residual deformity was significantly less than at the time of injury. Of 38 patients treated with posterior short-segment pedicle-screw instrumentation ant posterior fusion, 10 (26.3%) had a fixation failure. In the fixation failure group, the loss of correction of regional kyphosis was significantly greater than in the non-failure group, but it had no influence on the final functional outcome. The mean NASS pain/disability subscale and RMDQ scores were 76.8 ± 20.0 and 5.9 ± 6.4, respectively. No correlation was found between the radiographic findings and questionnaire scores. Conclusions The short-segment pedicle fixation and posterior fusion of unstable burst spine fractures is not sufficient and related with a high rate of the hardware failure. In the presence of a substantial anterior column compromise, a combined procedure of posterior fixation and anterior reconstruction should be considered. Keywords: thoracolumbar spine, fracture, surgical treatment, outcome </jats:p>