Kauno technologijos universitetas Šv. Ignaco Lojolos kolegija Santrauka. Straipsnyje aptariamas nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmuo socialinės gerovės srityje joms vykdant veiklą ir teikiant paslaugas gerovės valstybėje. Pristatoma NVO samprata ir raida, jų klasifikacija. Atskleidžiama NVO dalyvavimo prasmė ir reikšmė socialinės gerovės užtikrinimo srityje, be kurios visuomenė lieka neįtrauki, padrika, kupina nerealizuotų lūkesčių ir uždarumo. Tokios valstybės negalima vadinti gerovės valstybe, garantuojančia savo piliečiams saugumą, individo laisvę ir tuo pat metu-bendruomenišką sutelktumą. Pagrindiniai tyrimo rezultatai susiję su tuo, kad Lietuva, kitaip nei Vakarų Europos valstybės, vis dar kuria savo trečiąjį sektorių, tokių organizacijų veiklos tradicijas. Stebimas aktyvus bendruomenės įsitraukimas į pilietinę veiklą leidžia daryti prielaidą, kad nevyriausybinis sektorius Lietuvoje pasidarys aktyvus ir įtraukiantis vis didesnę pilietiškai angažuotą ne tik jaunimo, bet ir kitų amžiaus grupių bei socialinių sluoksnių visuomenę. Teikiama prielaida, kad individualizmas modernioje visuomenėje nėra didžiausia yda, kaip ją siekiama išryškinti ir aktualizuoti. Atvirkščiai, tai kaip tik gali tapti pranašumu, jei ši naujųjų laikų bendruomenės savybė bus panaudota ir nukreipta tinkama, t. y. inovatyvios realizacijos linkme, siekiant inovacijų ir trečiajame, ir kituose socialine gerove suinteresuotuose sektoriuose. Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad dėl skirtingos nei Vakarų Europos valstybių istorinės, socialinės, ekonominės situacijos kitaip vystėsi, formavosi ir nevyriausybinis sektorius Lietuvoje: vangiau, ne taip plačiai. Tačiau procesas palengva įsibėgėja, atsiranda tradicijos, vystosi aktyvi, smalsi pilietinė visuomenė, trokštanti savo žinias, gebėjimus realizuoti įprasminančia veikla, tam pasitelkdama nevyriausybinio sektoriaus organizacijas.