ĮVADASOnkologinės ligos yra labai ryški šiuolaikinės visuomenės sveikatos problema, nes Lietuvoje vėžiu serga 1,2% gyventojų ir sergančiųjų skaičius kasmet didėja (1). Dažnai joms gydyti taikoma radijo dažnio abliacija -minimaliai invazyvus audinių suardymo metodas (2-5). Šio gydymo būdo kol kas negalima pritaikyti visų navikų gydymui ir jis dažniausiai apsiriboja kepenyse, inkstuose, plaučiuose bei kauluose esančiais navikais. Kartais radijo dažnio abliacija yra taikoma paliatyviai, siekiant sumažinti skausmą, ir tai duoda gerų ir ilgai trunkančių rezultatų (6). Be to, verta pastebėti, kad radijo dažnio abliacija gali būti ir yra naudojama ne tik navikinių audinių suardymui.Radijo dažnio abliacija yra atliekama aplikatorių pagalba, kurie, stebint echoskopijos, kompiuterinės tomografijos arba magnetinio rezonanso vaizdus, įstumiami į navikinius audinius. Šiuo metu yra gaminama įvairaus dydžio, formos bei veikimo principo aplikatorių, tačiau visų jų paskirtisgreta esančiuose audiniuose sukurti kintamą elektrinį lauką (dažnis: 375 -480 kHz), verčiantį audiniuose esančius jonus judėti ir tarpusavyje sąveikaujant išskirti šilumą, dėl kurios žūva ten esančios ląstelės (4, 7-9). Elektriniame lauke suardytų audinių sritis vadinama abliacijos zona.Kad būtų sunaikintas visas navikas, abliacijos zona turi apimti ne tik matomą naviko dalį, bet ir apgaubti visą naviką papildomu sluoksniu (storis apie 1 cm), vadinamu abliacijos kraštu, nes tyrimais patvirtinta, kad navikinės ląstelės naviko periferijoje dažnai būna nematomos makroskopinių tyrimų vaizduose (10). Siekiant užtikrinti reikiamą abliacijos zoną naudojami įvairūs jos didinimo būdai: manipuliavimas aplikatoriais ir jais tekančia elektros srove, kraujagyslėmis tekančio kraujo įtakos mažinimas, pagalbinių me-