“…Pasak Almanto Samalavičiaus, "Viešosiomis urbanistinėmis erdvėmis paprastai priimta laikyti miestų kelius, gatves bei šaligatvius, aikštes, parkus ir (nors tai retokai prisimenama) pliažus (tais atvejais, kai siejasi su mieste esančiais vandens telkiniais, prieinamais viešam naudojimui)" [24,141]. Autorius teigia, jog "viešųjų erdvių diskursas siejasi su senųjų Europos miestų centrais ir bažnyčių bei katedrų aikštėmis" [24,141]. Jis išskiria ir pusiau viešas urbanistines erdves, dažnai susijusias su "šiuolaikinio kapitalizmo ir vartotojiškos kultūros plėtros procesais" [24,141], pavyzdžiui, prekybos centrus.…”