Tvenkiniai daro įtaką reguliuotų upių vandens organizmams, upės nuotėkiui, tvenkinio krantams ir upės vagai, požeminiams vandenims bei kraštovaizdžiui. Šiuo metu galiojantys teisės aktai reglamentuoja gamtosaugos debitą kaip 30 parų minimalaus debito dalį. Šis debitas tenkina tik minimalius vandens ekosistemos poreikius ir nepriklauso nuo metų vandeningumo. Tokia gamtosaugos debito apskaičiavimo praktika hidroelektrinėms palieka hidropikingo galimybę. Straipsnyje aptariami kai kurie Lietuvos mažų ir vidutinių upių tvenkinių eksploatacijos aspektai. Siūloma vietoje gamtosaugos debito reguliuotai upei žemiau tvenkinio nustatyti ekologinį nuotėkį. Svarbiausia sąlyga apskaičiuojant ekologinį nuotėkį – tvenkinio lygių ir reguliuotos upės debitų kaitos panašumas su natūralių ežerų ir upių režimu. Nustatyta, kad neištirtų upių prietaka į tvenkinį ir ekologinis nuotėkis gali būti apskaičiuoti iš atraminių vandens matavimo stočių duomenų kiekviename 15 Lietuvos upių baseinų. Siekiant reguliuotų upių geros ekologinės būklės, siūloma tobulinti HE turbinas, leidžiančias naudoti upės nuotėkį HE plačiame debitų kaitos intervale, išvengiant pikinio darbo režimo (hidropikingo).

Straipsnyje nagrinėjamos ūkinės veiklos neteisėtų veiksmų sukeltos žalos hidroelektrinių vandens telkiniams, kaip kraštovaizdžio objektams, nustatymo problemos. Siūloma žalą upei, ežerui ar tvenkiniui skaičiuoti priklausomai nuo vandens telkinio vertės, kurią lemia teritorijos gamtosaugos tikslai, vandens telkinio dydis ir būklė bei pažaidos lygis. Paliekant galioti dabartinius žalos kraštovaizdžio kompleksams ir objektams nustatymo pagrindinius principus Lietuvoje, siūlome pasitelkti patikimus hidrografijos šaltinius, objektyvius, nuotoliniu būdu stebimus, hidrologijos rodiklius ir hidroenergetikos duomenis. Svarbiausias upės, ežero ar tvenkinio morfometrinis rodiklis yra vandens paviršiaus plotas, kuris nustatant žalą patikimai ir objektyviai paimamas iš upių, ežerų ir tvenkinių kadastro. Ežero (tvenkinio) vandens lygio ar upės debito pokyčiai dėl neteisėtos ūkinės veiklos stebimi nuotoliniu būdu ir registruojami. Skaičiuojant žalą, vietoje absoliučios vandens lygio pokyčių reikšmės siūlome vertinti pažeidimą santykiniu lygio arba debito pokyčiu, apskaičiuotu kaip neteisėto lygio ar debito pokyčio santykis su maksimaliu ežero (tvenkinio) gyliu arba atitinkamai reglamentuotu upės debitu. Toks santykinio pokyčio vertinimas atspindi esminį vandens telkinio režimo skirtumą tarp didelių bei gilių ir mažų bei seklių telkinių. Straipsnyje pasiūlyta žalos kraštovaizdžiui dėl neteisėtos ūkinės veiklos vandens telkiniuose vertinimo metodika, paremta objektyviais hidrologiniais ir morfometriniais rodikliais bei stebėjimų duomenimis.