Straipsnio tikslas -teoriškai pagrįsti termino, kaip kalbos ženklo, esmės sampratą. Terminas yra žodis arba pastovus žodžių junginys. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį -kaip ir terminą -taip pat nelengva, nes jo prigimtis gana sudėtinga. Todėl ir nenuostabu, kad kalbos mokslo darbuose galima rasti daugybę įvairių žodžio, žodžių junginio-termino apibrėžimų. Iš čia būtent ir atsiranda termino esmės interpretacija. Žodis, taip pat ir terminas, yra pagrindinis kalbos vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas kalbos realizacijos aktuose. Nuo bendrinės kalbos žodžio terminas skiriasi savo funkcija kalbos komunikacijos procese. Su tuo būtent ir yra susijęs skirtingas jo esmės traktavimas. Straipsnyje analizuojami skirtingi termino interpretavimo būdai, stengiamasi rasti adekvatų termino esmės sąvokos apibrėžimą. Tai ir yra šio straipsnio aktualumas.Reikšminiai žodžiai: terminija, sąvoka, signifikatyvinė ir denotatyvinė reikšmė, definicija, funkcija, terminų sistema, terminologinis laukas, terminų visuma.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva El. paštas ukk@hi.vgtu.lt Tiriant mokymo procesą, jo logiką ir struktūrą, aiškėja šio sudėtingo dalyko bendrasis vaizdas. Tyrimo rezultatai įtikina, kad mokymo proceso negalima įsivaizduoti vien kaip žinių perteikimo. Tyrimas leidžia atskleisti mokymo procesą, sąlygas, kurios gali turėti įtaką mokomajam procesui. Tyrimo metu nustatytos mokymo proceso sąsajos, būdai, padedantys mokymo proceso turinį paversti individualiu žinojimu ir mokėjimu. Glotoedukologija, kaip pedagoginė disciplina, yra susijusi su didaktika, t. y. mokymo teorija. Pedagoginėje literatūroje mokymas apibūdinamas kaip pedagoginis procesas, per kurį mokytojo pastangomis subjektas įgyja žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Tuo pačiu metu plečiasi žmogaus pažintinės galimybės, ugdomos asmenybės pažiūros, įsitikinimai. Psichologijos ir pedagogikos požiūriu yra svarbu išnagrinėti, kokie dėsningumai yra ypač reikšmingi, sėkmingai perimant mokslo žinias. Mokytis reiškia ne vien tik įgyti žinių, jas įsiminti ir įsisąmoninti, bet taip pat įgytus įgūdžius pritaikyti mokymosi procese, darbinėje veikloje. Mokymąsi galima realizuoti tik laikantis mokymo didaktikos principų.Reikšminiai žodžiai: didaktika, specialieji glotoedukologijos principai, pedagoginė patirtis, sąmoningumas, nuoseklumas, sunkumų suskirstymas, lingvodidaktika.

Reikšminiai žodžiai: mokomasis metodinis kompleksas, mokomoji priemonė, kompleksiškas vadovėlis, laboratorinis darbas, mokomoji kontrolė, adekvatūs kalbinės veiklos rūšių mokėjimai ir įgūdžiai, mokymo planas ir programa, informaciniai kadrai. ĮvadasVokiečių kalbos dėstomojo kurso paskirtis nefilologinėje aukštojoje mokykloje yra mokyti studentus skaityti specialybės tekstus, kalbėti specialybės ir buities temomis, suprasti kalbą iš klausos.Šios kalbinės veiklos rūšys ne tik glaudžiai yra susijusios mokymo (-si) metu, bet ir kiekviena iš jų turi savo specifiką. Mokėjimai ir įgūdžiai šių kalbinės veiklos rūšių išugdomi įvairiomis metodikos priemonėmis ir protiniu asmenybės gebėjimu. Svarbi prielaida mokantis šių kalbinės veiklos rūšių yra viso mokomojo proceso kryptingumas ugdant advekačius mokėjimus ir įgūdžius. Tam būtina specialiai parengta mokomųjų dalykų visuma. Kiekvienoms pratyboms numatyti konkretūs uždaviniai, tikslai ir metodinė jų realizavimo programa. Šiuos tikslus ir uždavinius galima realizuoti pasitelkiant visą pirmą vadovėlį (Velička 2004: 165-173). Čia dera pabrėžti, kad neįmanoma parengti vadovėlio, kurio metodinę koncepciją suvoktų visi dėstytojai, nekalbant apie tai, kad vadovėlis atitiktų kiekvienos aukštosios mokyklos specifiką. Kita vertus, vadovėlio medžiagos vienodumas ir šabloniškumas susilpnina studentų domėjimąsi mokomuoju dalyku, kartu ir mokomojo proceso efektyvumu. Taigi nesukuriamos būtinos prielaidos mokomosios programos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Advekačių kalbinių veiklos rūšių mokėjimų ir įgūdžių ugdymo sąlyga yra mokomųjų priemonių komplekso parengimas pasitelkiant vaizdumo priemones, padedančias geriau įsiminti mokomąjį dalyką (Методические 1997: 3-72).

No abstract

Reikšminiai žodžiai: skaitymo rūšys, garsusis, tylusis, analitinis, sintetinis skaitymas, teksto sandara ir adekvatus supratimas. ĮvadasStraipsnyje, remiantis naujausiais kalbų dės-tymo metodikos darbais, teoriškai pagrįsta skaitymo rūšių klasifikacija, išanalizuota jų prasminė ir organizacinė struktūra.Tyrimo metodais pasirinkta mokslinės literatūros studijavimas ir analizė, skaitymo mokymo patirties apibendrinimas, skaitymo proceso kaip kalbinės veiklos rūšies modeliavimas.Kalbant apie skaitymo rūšis, mūsų nuomone, aktualūs yra darbo procesas ir sąlygos, kuriomis vyksta skaitymas ir nuo kurių jis priklauso. Logikoje skiriamos subordinuotos sąvokos, įeinančios į bendrąją tam tikrų dalykų sąvoką. Subordinuotos ir bendrosios sąvokos santykis žmogaus sąmonėje atspindi realią priklausomybę nuo tikrovės daiktų ir reiškinių. Visi daiktai, įvardyti kaip subordinuotos sąvokos, taip pat turi bruožų, kurie parodo bendrąsias sąvokas. Jiems taip pat būdingi požymiai, kurie išskiria juos iš kitų bendrosios sąvokos atspindimų dalykų. Taigi skaitymo rūšimis laikytinos proceso realizavimo formos (Mauzienė 1997: 33-40). Tačiau tai komplikuoja skaitymo rūšių klasifikaciją. Todėl, klasifikuodami skaitymo rūšis, laikysimės metodikoje nusistovėjusios tradicijos, t. y. darbo formos ir sąlygų vienovės. Svarbiausias skirstymo kriterijus šioje klasifikacijoje remtųsi pirmiausia skaitymo sistema -garsiuoju ir tyliuoju skaitymu. Komunikacijos požiūriu jie yra skirtingi (Velička 2002: 85-89).