No abstract

ĮvadasŠiuolaikinėse vakarietiškose savivaldos sistemose vis dažniau diskutuojama, ar tradicinis atstovaujamasis demokratijos modelis yra tinkamiausia atstovavimo vietos gyventojų interesams platforma, kurioje efektyviai dera savivaldos tikslai su įvairių suinteresuotų grupių, tokių kaip bendruomeninės iniciatyvos, vietos verslas, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida, profesinės sąjungos, interesais. Vienas iš pagrindinių iššūkių yra savivaldos institucijų racionalumo, efektyvumo ir atskaitomybės principų suderinamumas ISSN 2029-4573 (Print), ISSN 2335-8777 (Online) KULTūRA IR VISUOMENė. Socialinių tyrimų žurnalas. 2016 7 (1) http://dx

This paper analyzes the phenomenon of anticlericalism in contemporary Lithuania, applying a sociohistorical approach. It starts with a discussion on the problem of criticism of religion and anticlericalism in contemporary societies, and particularly Lithuania. The empirical part of the paper provides a statistical data analysis of two surveys, conducted in 2012 and 2018. The secondary data analysis showed that age and place of residence of Roman Catholics in Lithuania were statistically meaningful factors for the formation of anticlerical stances. Younger respondents expressed more critical stances towards the clergy, while respondents living in large cities of the country had more relaxed stances towards clergy than those living in small towns and rural areas. Living in a proximity to a Roman Catholic church in rural areas determined the prevalent anticlerical attitudes among the Lithuanian population.

Urbanizacija kaip procesas yra apibendrinamas kaip viena iš esminių modernėjančios visuomenės sąlygų, o Lietuvos urbanizacijos modelis kardinaliai pasikeičia atgavus nepriklausomybę pereinant prie rinkos ekonomikos. Straipsnyje siekiama atskleisti kaip buvo įgyvendinamos būsto, regioninio ir teritorinio planavimo politinės reformos 1987–1997 m. laikotarpiu, keičiant moderniosios Lietuvos urbanizacijos modelį. Sovietinio centralizuoto ir rinkos ekonomikos decentralizuoto teritorinio, regioninio planavimo ir būsto politikos pokyčiams su kintančia modernaus miesto koncepcija atskleisti yra pasitelkiama nacionalinio lygmens dokumentų analizė. Analizė parodė, kad institucinių veikėjų atsakomybių pokyčiai buvo grįsti greita decentralizacija, miesto gyventojų vaidmuo kito iš pasyvaus gerovės gavėjo į aktyvų vartotoją būsto sektoriuje, o privatizacijos ir restitucijos programų derinimas tapo iššūkiu viešojo sektoriaus institucijoms, siekiant sutaikyti skirtingas gyventojų interesų grupes pereinamuoju laikotarpiu.

No abstract