Raktažodžiai: ūminis skausmas, ūminis užsitęsęs skausmas, lėtinis skausmas, lokalus skausmas, poprocedū-rinis skausminis sindromas, perkutaninė koronarinė intervencija. SantraukaŪminis bei lėtinis skausmas punkcijos vietoje po perkutaninės koronarinės intervencijos (PKI) yra nepakankamai įvertinta būklė, kuriai skiriama per mažai dėmesio. Šis tyrimas atskleidžia skausmo pasireiškimo dažnį punkcijos vietoje po PKI bei jo atsiradimą sąlygojančius rizikos veiksnius. Tyrimo tikslas. Ūminio ir lėtinio skausmo punkcijos vietoje po PKI pasireiškimo dažnio nustatymas bei jį sąlygojančių pacientų rizikos veiksnių identifikavimas. Tyrimo medžiaga ir metodai. Duomenys tyrimui rinkti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų (LSMUL KK) Kardiologijos klinikoje 2015 metų kovo-liepos mėnesiais. Atsitiktiniu būdu atrinkti pacientai, kurie buvo stacionarizuoti planine tvarka PKI atlikti. Pacientai buvo apklausti po procedūros praėjus 2, 4, 12, 24, 48 valandoms pagal autorių sudarytą anketą. Buvo vertinamas skausmo atsiradimo ir išnykimo laikas, intensyvumas, pobūdis, taip pat ieškota galimų skausmo atsiradimą predisponuojančių rizikos veiksnių. Skausmo intensyvumui vertinti naudota žodinė aprašomoji skalė. Pacientams išvykus iš ligoninės su jais buvo kontaktuojama telefonu praėjus 1 savaitei, 1 bei 3 mėnesiams po procedūros. Bioetikos leidimas informacijai apie pacientus rinkti gautas (Nr. ). Veiksniai, turintys įtakos ūminiam užsitęsu-siam skausmui atsirasti: rūkymas, punkcijos vietos pakeitimas procedūros metu, hematoma, skausmo jutimas procedūros metu. 4,27% pacientų pasireiš-kė lėtinis skausmas (po 3 mėn.) po PKI. Daugumoje atvejų jis buvo stiprus (80%) bei "buko" (60%) ar "dilgčiojančio" (40%) pobūdžio. Veiksniai, turintys įtakos lėtiniam skausmui atsirasti: hematoma punkcijos vietoje, punkcijos vietos pakeitimas procedū-ros metu, sumažėjęs diastolinis kraujo spaudimas, intervencijos trukmė >30 min. ĮvadasPerkutaninė koronarinė intervencija yra dažniausiai taikomas metodas gydant širdies vainikinių arterijų patologijos sukeltas ligas dėl šios procedūros atlikimo paprastumo, greito gydymo efekto bei ankstyvos pacientų mobilizacijos po jos [1]. Pirmą kartą ši procedūra buvo atlikta 1929m. ir nuo to laiko nuolat tobulėjo bei įgavo svarbią diagnostinę bei gydomąją reikšmę medicinoje [2]. Priklausomai nuo kateterio įleidimo vietos išskiriami du dažniausiai naudojami PKI atlikimo būdai: per stipininę arteriją (transradialinis; TR) arba per šlaunies arteriją (transfemoralinis; TF). Ilgą laiką TF buvo pagrindinis ir praktiškai nepakeičiamas metodas iki 1989 m., kuomet Campeau atliko pirmąją TR širdies kateterizaciją. Kiek vėliau Kiemeneij ir Laarman, patobulinę šią procedūrą, atliko ir angioplastiką kartu su stentavimu [3]. Šiuo metu pirmo pasirinkimo interverci-