Descending necrotizing mediastinitis is a severe infection spreading from the cervical region to the mediastinum. Since this pathology is uncom mon, only a few reports of large series of patients with descending nec rotizing mediastinitis have been published. The present aim was to eval uate our treat ment strategy and survival for this disease by a retrospective chart review. Methods. Retrospective analysis of 45 cases with descending necrotizing mediastinitis was performed between 2002 and 2011. The mean age was 55.3 ± 15.4 years. The primary oropharyngeal infection was found in 16 (35.6%), an odontogenic abscess in 17 (37.7%) and other causes in 12 (26.7%) patients. Endo type I mediastinitis was assessed in 25 (56%) patients, Endo type IIA in 10 (22%) and Endo type IIB in 10 (22%) patients. Broad spectrum antibiotics were administered empirically and surgical treatment consisting of cervical drainage, thoracotomy with radical surgical debridement of the mediastinum and placement of permanent mediastinal irrigation were performed in all the cases. Results. Collar incision and drainage only were performed in 16 (35.6%) patients, whereas only transthoracic approach was used in five cases (11%). In the remaining 24 (53.4%) patients cervical drainage and thoracic operation were performed. Fifteen patients had severe complications: septic shock, multiple organ failure and haemorrhage from mediastinal vessels. The median hospital stay was 21 days. The outcome was favourable in 35 patients. Ten patients died (overall mortality 22.2%). There was a negative correlation between the time from the onset of symptoms till the first admittance to hospital and hospitalization time (Pearson correlation coefficient 0.357, p = 0.016). That allows us to suggest that time of illness spent at home without appropriate treatment plays a crucial role on the survival. It was found that younger age, Endo type I, negative bacterial culture and longer hospital stay are true precursors of favourable outcome. Conclusions. For descending necrotizing mediastinitis limited to the upper part of the mediastinum a transcervical approach and drainage may be sufficient. However, in advanced cases an immediate and more aggressive surgical approach is required to combat a much higher morbidity and mortality in this subset of patients.

Stemplës perforacijos gydymas yra sudëtingas ir diskusinis, nes tokiø ligoniø yra maþai, jø bûklë daþniausiai bûna sunki, liga vëlai diagnozuota. Ðiame darbe pabandëme panagrinëti 29 metø vyro, operuoto praëjus 14 dienø po savaiminio stemplës plyðimo, ligos eigà. Pagrindiniai þodþiai: stemplës perforacijaThe treatment of esophageal perforation is difficult and controversial because of small amount of cases. Usually patients condition is bad and proper diagnosis is delayed. We present our experience with 29 year old male, who was operated 14 days after spontaneous esophageal perforation, case.

1 StreszczenieWstęp: Rany kłute serca są dramatycznymi, prowadzącymi do zgonu urazami. Na ogół zdarzają się u ludzi młodych. Więk-szość ofiar umiera przed przyjęciem do szpitala. Cel pracy: Celem pracy było określenie czynników decydują-cych o wynikach leczenia i rokowaniu chorych z ranami kłu-tymi serca. , p = 0,031), wyższy stopień urazu (IV-VI) (90,5% vs 29,7%, p < 0,001), uraz prawego przedsionka (28,6% vs 8,5%, p = 0,014) lub lewej komory (42,9% vs 23,0%, p = 0,049) i epizody zatrzymania krążenia (85,7% vs 7,9%, p < 0,001). Niezależnym prognostycznym czynnikiem przeżycia była obecność wszystkich czynników SOL oraz młodszy wiek. Wyższy stopień urazu (IV-VI) oraz zatrzymanie krążenia w trakcie operacji były niezależnymi czynnikami zgonu. Wnioski: Prekursorami złego rokowania były niższe wartości ciśnienia tętniczego oraz brak co najmniej jednego z czynni- CARDIAC SURGERY AbstractBackground: Penetrating cardiac injuries are a dramatic and lethal form of trauma. They are usually sustained by young people. The majority of victims die before reaching the hospital. Aim of the study: The aim of the study was to establish prognostic criteria for the outcome of penetrating cardiac injury. Material and methods: We retrospectively reviewed the records of 186 patients with penetrating cardiac injuries who were operated on during the first 24 hours after admission. Results: The mean age was 33 (interquartile range (IQR): 26-44) years. 88.7% of victims were male. The mean time from the moment of trauma to arrival at the hospital in Vilnius city was 60 minutes (IQR: 50-91), whereas from the Vilnius region it was 240 (IQR: 82-390) minutes. The vast majority of patients (176/186, 94.6%) sustained stab wounds. Hemopericardium or cardiac tamponade (142/186, 76.3%) usually was found at the operation. Right ventricle was the most often injured heart chamber (75/186, 40.3%). Associated injuries were evaluated in 57.0% (106/186) of patients. The survival rate on discharge was 88.7%. Compared to non-survivors, the lucky patients had a higher systolic blood pressure on admission (94 mm Hg (IQR: 70-120) versus (vs.) 70 mm Hg (IQR: 0-80), p < 0.001). Survivors had all signs of life (SOL) more often (82.4% vs. 42.9%, p < 0.001), whereas more frequent findings in non-survivors were the following: tamponade (52.4% vs. 29.1%, p = 0.031), higher grade (IV-VI) of injury (90.5% vs. 29.7%, p < 0.001), injured right atrium (28.6% vs. 8.5% p = 0.014) or left ventricle (42.9% vs. 23.0%, p = 0.049) and an episode of heart arrest (85.7% vs. 7.9%, p < 0.001). Independent prognostic factors of survival were the presence of all SOL and younger age. Higher grade (IV-VI) of heart injury and heart arrest during surgery independently predicted mortality. Conclusions: According to our data, lower arterial blood pressure and absence of one or more SOL on admission, cardiac tamponade, higher grade injury, injured right atrium and asystole during operation are true precursors of fatal outcome.

Žymantas Jagelavičius, Vytautas Jovaišas, Arūnas Žilinskas, Algis Kybartas, Gintaras Kiškis, Vygantas Gruslys, Irena Liubertienė, Ričardas JanilionisVilniaus universiteto Krūtinės ligų, alergologijos ir radiologijos klinika, Krūtinės chirurgijos centras; Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikų“ centro filialas, Krūtinės chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 VilniusEl paštas: zymant@yahoo.com Įvadas / tikslasŠirdies sužalojimai yra viena letališkiausių traumų, ją patiria jaunesnio amžiaus žmonės. Dauguma sužeistųjų į širdį miršta nepasiekę ligoninės. Pateikiame Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo Krūtinės chirurgijos skyriaus patirtį gydant širdies traumą patyrusius asmenis. Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai išanalizavome 170 ligonių, gydytų dėl įtariamo širdies sužalojimo ir operuotų per pirmas 24 valandas po traumos, 1983–2007 metų duomenis. Įvertinome veiksnius, turėjusius įtakos išgyvenamumui. RezultataiVidutinis ligonių amžius – 36 metai. Vyrų buvo 88,2 %. Dauguma atvežti Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos – 126 (74,1 %). Vidutinė trukmė nuo traumos iki patekimo į priėmimo skyrių Vilniuje būdavo 104 min., o rajone ar siunčiant iš kitų šalies gydymo įstaigų – 310 min. Dauguma krūtinės sužalojimų buvo durtiniai pjautiniai – 161 (94,7 %), šautiniai – 9 (5,3 %). Operacijos metu dažniausiai būdavo nustatomas hemoperikardas ar tamponada – 130 (76,5 %) ligonių. Dažniausiai sužalojama širdies vieta buvo dešinysis skilvelis – 68 (40,0 %) ligoniams. Papildomų sužalojimų patyrė 92 (54,1 %) ligoniai. Iš 170 gydytų ligonių išgyveno 151, bendras išgyvenamumas siekė 88,8 %. Palyginti su mirusiais ligoniais, išgyvenusieji atvykdami turėjo aukštesnį sistolinį kraujospūdį (87,9 mmHg ir 56,3 mmHg, p=0,001), dažniau visus penkis gyvybės požymius (80,8 % ir 47,4 %, p=0,003), o tiems, kurie neišgyveno, dažniau pasitaikydavo širdies tamponada (52,6 % ir 29,8 %, p=0,045), sunkesnis (IV–VI laipsnio) širdies sužalojimas (89,5 % ir 29,8 %, p<0,001) ir širdies veiklos sustojimas per operaciją (84,2 % ir 7,9 %, p<0,001). IšvadosBlogesnę sužalotųjų į širdį prognozę lemia žemesnis kraujospūdis, išnykę gyvybės požymiai atvykus, operuojant nustatoma širdies tamponada, kiaurinis širdies sužalojimas ir širdies veiklos sustojimas. Greičiau suteikus tinkamą pagalbą didesnė dalis sužeistųjų turėtų šansą išgyventi. Reikšminiai žodžiai: širdies sužalojimai, širdies trauma, širdies žaizda, penetruojantys krūtinės sužalojimai Penetrating cardiac injuries: evaluation of a 25-year experience Žymantas Jagelavičius, Vytautas Jovaišas, Arūnas Žilinskas, Algis Kybartas, Gintaras Kiškis, Vygantas Gruslys, Irena Liubertienė, Ričardas JanilionisVilnius University Hospital „Santariškių Clinics“, Central Branch, Thoracic Surgery Department, Žygimantų str. 3,LT-01102 Vilnius, LithuaniaE-mail: zymant@yahoo.com Background /objectiveCardiac injuries are one of the most lethal traumas, and they are usually sustained by young people. Most of the injured die before reaching hospital. We present our experience in treating penetrating cardiac injuries in Vilnius University Hospital “Santariskiu Clinics” Centre Affiliation. Patients and MethodsWe have retrospectively analyzed data on 170 patients who were treated and operated on for suspicion of cardiac injury within the first 24 hours after trauma in our department during a 25-year period. We evaluated the effect of various factors on survival. ResultsThe mean age was 36 years. 88.2% were male. The mean time from trauma till reception room in Vilnius was 104 min and beyond Vilnius 310 min. Most of the injuries were stab wounds (161, 94.7%). During operation the general finding was haemopericardium or tamponade – 130 (76.5%). Right ventricle was the most frequently injured part of the heart (68, 40.0%). 92 (54.1%) patients had associated injuries. 151 of 170 patients survived, the survival rate until discharge was 88.8%. Compared to nonsurvivors, survivors had a higher systolic blood pressure (87.9 mm Hg vs. 56.3 mm Hg, p = 0.001) and more often had all signs of life (80.8% vs. 47.4%, p = 0.003), but in nonsurvivors more frequent were tamponade (52.6% vs. 29.8%, p = 0.045), higher grade (IV–VI) of injury (89.5% vs. 29.8%, p < 0.001) and stopping of heart action (84.2% vs. 7.9%, p < 0.001). ConclusionsLower blood pressure, missing one or more signs of life on arrival determine the worse outcome as well as tamponade, higher grade cardiac injury and stopping of the heart action during the operation. The proper care given more rapidly to the victims injured to the heart could help to save more lives. Keywords: cardiac injuries, cardiac trauma, heart wound, penetrating chest injuries

Vygantas Gruslys, Ričardas Janilionis, Arūnas ŽilinskasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialas, Krūtinės chirurgijos centras,VšĮ VUL SK Centro filialas, Žygimantų g. 3, VilniusEl paštas: azilinskas@rygveda.lt Tikslas – pasitelkiant du panašius klinikinius atvejus pagrįsti mintį, kad gydant pooperacinę ezofagopleurinę fistulę, greitai ir radikaliai jos pašalinti dažniausiai negalima; būtina nuosekliai siekti rezultato, o gydymo taktika kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individuali.Stemplės stentavimo ištakos – XIX amžiaus pabaiga. Per praėjusį šimtmetį stemplės stentai buvo gerokai ištobulinti. Tačiau vis dar tebesama eksperimentinės stadijos. Esant neoperabiliai navikinės kilmės stemplės stenozei ar stemplės ir kvėpavimo takų jungčiai, stemplės arba mišrus – stemplės ir trachėjos (broncho) – stentavimas tapo pirmojo pasirinkimo gydymo būdu. Santūraus optimizmo teikia ir pirmieji silikoninių solidinių (ne savaime išsiskleidžiančių) stentų naudojimo, esant randinės kilmės striktūrai, rezultatai. Tačiau stemplės stentavimo sergant kitomis stemplės ligomis – achalazija, savaiminiu stemplės plyšimu ar pooperaciniu nesandarumu – rezultatai yra prieštaringi. Itin diskusinis tikslingumas atlikti stemplės stentavimą, kai yra pooperacinė ezofagopleurinė fistulė, kurios komplikacija – piopneumotoraksas. Pasitelkiant du panašius klinikinius atvejus, kai vienam ligoniui stemplės stentavimas paskatino atsirasti ezofagoaortinę jungtį, sukėlusią mirtiną kraujavimą, o kitam neabejotinai padėjo išvengti erozinio kraujavimo, grindžiama mintis, kad pooperacinę ezofagopleurinę fistulę būtina kantriai gydyti ir nuosekliai siekti rezultato, o gydymo taktika kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individuali. Pagrindiniai žodžiai: ezofagopleurinė fistulė, stentavimas  Role of esophageal stenting in the management of patients with nonmalignant esophagopleural fistula: Experience of two cases Vygantas Gruslys, Ričardas Janilionis, Arūnas ŽilinskasVilnius University Hospital, Department of General Thoracic Surgery,Žygimantų str. 3, Vilnius, LithuaniaE-mail: azilinskas@rygveda.lt We present two cases of patients with non-malignant postoperative esophageal fistulas following pulmonary surgery. Both patients were treated with esophageal stenting. However, one of them died due to intrapleural haemorrhage, while the other survived and has been doing well.Esophageal endoprostheses over the last 100 years have undergone a remarkable technological evolution from the hollowed whalebone and the rigid plastic tube to the present-day self-expanding plastic and metal stents, as well as biodegradable ones. The use of esophageal stents may be a reasonable option in patients with benign esophageal fistula, especially in patients who have failed other conventional treatments or are not good candidates for conventional therapy.Hitherto, there are still no strong worldwide recommendations how to treat patients with non-malignant esophageal fistula. We would like to emphasize that the method of management and design of esophageal endoprosthesis in each case must be planned on the individual basis. Keywords: esophagopleural fistula, stenting