Background: The aim of the study was to determine and compare the clinical and social characteristics of minors using alcohol and drugs for inebriation, and the same for those using them for suicide. Methods: This study includes an analysis of case histories of adolescents hospitalized in the Pediatric Intensive Care Unit because of acute alcohol or/and drug intoxication in 2015 to 2017. Two groups (group I: inebriation, and group II: suicide) were compared on age, sex, severity of intoxication, used substances, presence of other self-harm evidence, and social status. Results: A total of 390 cases were registered: 78.21% in Group I and 21.79% in Group II. The Glasgow-Coma-Scale scores showed that patients from Group I were more severely intoxicated, with an average score of 11.47, whereas patients from Group II averaged 13.45 ( P < .001). Self-harm was more prominent among minors from Group II, with an incidence of up to 65.09%. The most common substance used to become inebriated was alcohol (72.79%), and for committing suicide was medication (88.24%). Patients who were living in children’s care homes composed 13.33% of all cases included into the study, despite the low frequency of these minors in Lithuania (0.8%). Conclusions: The substance used for deliberate intoxication was mostly alcohol. Minors experiencing inebriation were hospitalized in worse clinical condition in comparison to those who had attempted suicide. Other signs of self-harm were significantly more common among suicidal minors. Living in children’s care homes is a possible risk factor for deliberate intoxication among young people in Lithuania.

Raktažodžiai: pogimdyminė depresija, depresija su psichoze, antepartum depresija, postpartum depresija, rizikos veiksniai, prevencija. SantraukaPogimdyminiu laikotarpiu depresiniai sutrikimai yra dažniausi moterų psichikos sutrikimai. Pogimdyminė depresija yra nehomogeniškas sutrikimas: skiriasi jos pradžia, klinikinis vaizdas ir sunkumo laipsnis. Ją sunku diagnozuoti, kadangi depresijos somatiniai simptomai: miego, apetito sutrikimai, nuovargis, negalėjimas susitvarkyti su kasdieniais darbais būdingi visų motinų, pradėjusių rūpintis naujagimiu, skundai. Laiku nenustatyta ir negydyta pogimdyminė depresija palieka sunkias ilgalaikes pasekmes ne tik moteriai, bet ir jos vaikui bei šeimai ir yra susirūpinimą kelinti visuomenės sveikatos problema. Straipsnyje aptariama pogimdyminės depresijos nozologija, aprašyti rizikos veiksniai, pateikiami pogimdyminio periodo depresinių sutrikimų klinikinio vertinimo kriterijai, apžvelgiami efektyvios prevencijos aspektai. Pabrėžiama, kad ankstyvosios prevencinės priemonės (pradėtos nėštumo metu ir tęsiamos pogimdyminiu periodu) užkerta kelią pogimdyminės depresijos formavimuisi arba ženkliai palengvina sutrikimo požymius ir eigą. ĮvadasNėščiųjų ir pagimdžiusiųjų motinų nepsichoziniai vidutinio sunkumo ir sunkūs depresijos epizodai daro didelę įtaką su nėštumu susijusiam sergamumui ir mirtingumui, tačiau mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse motinų depresijos diagnostika ir gydymas išlieka nepakankamas [1]. Diagnostikos bei gydymo sunkumų priežastis Lietuvos populiacijoje tyrusi ir aprašiusi V. Danilevičiūtė (2006) kartu atskleidė ir šios problemos kompleksiškumą -depresijos diagnostikos bei gydymo netikslumų ir klaidų priežastis suskirstydama į 3 pagrindines grupes: 1) pacienčių, 2) medikų (psichikos sveikatos ir bendrosios sveikatos priežiūros) POGIMDYMINIŲ DEPRESINIŲ SUTRIKIMŲ ANKSTYVOJI DIAGNOSTIKA -EFEKTYVIOS PREVENCIJOS PAGRINDASAsta Dervinytė-Bongarzoni, Alvydas Navickas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinika ir 3) sveikatos priežiūros sistemos. Remdamasi ilgamete empirine patirtimi ji pastebėjo, jog dažna pacientė depresijos simptomus neigia, ignoruoja, daugiausia dėmesio skiria somatinio pobūdžio negalavimams, nepripažįsta buvusių ar negydytų depresijos simptomų. Ne visos pacientės turi galimybę kreiptis pagalbos į profesionalus ir nereta pacientė vartoja vaistus ne taip, kaip būna paskirta. Kita vertus, moteris baiminasi, kokį poveikį turės diagnozės stigma, kokie gali būti darbiniai apribojimai, ar keisis artimųjų bei kitų asmenų požiūris į asmenį, sirgusį depresija. Klinikiniame vaizde dominuojantys bendro pobūdžio skundai gali atitraukti gydytojo dėmesį nuo psichikos būklės nuodugnaus įvertinimo. Nepakanka informacijos apie nėštumo ir pogimdyminio periodo depresijos rizikos veiksnius, klinikinius ypatumus, gydymo būdus, dažnai gydytojams stinga laiko ligos anamnezei surinkti bei depresijos požymiams išsiaiškinti. Norint diagnozuoti depresiją, gydytojams stinga ir objektyvių klinikinių tyrimų. Per menkas koordinuoto akušerių-ginekolog...

Raktažodžiai: vaiko psichologinė gerovė, tėvų skyrybos, ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos. SantraukaDarbe nagrinėjome santuokos nutraukimo teisinius aspektus, aprašėme vaiko psichologinio-psichiatrinio vertinimo metu pastebėtus besiformuojančius vaiko psichopatologijos požymius, pasireiškusius užsitęsusių konfliktiškų tėvų skyrybų metu arba kilus šalių ginčams po skyrybų. Tyrėme, kokius klausimus siekia išsiaiškinti teismas, skirdamas atlikti vaiko psichologinį-psichiatrinį vertinimą. Darbo tikslas: išnagrinėti, kaip teismo procese atsižvelgiama į vaiko psichinės sveikatos ir raidos poreikius. Uždaviniai: 1. Išnagrinėti tėvų skyrybų teisinius aspektus. 2. Nustatyti vaiko psichologines problemas ir psichopatologijos požymius, besiformuojančius konfliktiškų šeimos teisinių procesų metu. 3. Ištirti, kokius klausimus siekia išsiaiškin-ti teismas šeimos teisės bylose skirdamas atlikti vaiko psichologinį -psichiatrinį vertinimą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Analizei naudoti Vaikų ligoninės, VUVLSK filialo, Vaiko raidos centre 2007-2011 metais teismo užduoti 449 klausimai vaikų ir paauglių psichiatrams ir psichologams bei 60 kompleksinių psichologinių-psichiatrinių tyrimų išvadų su rekomendacijomis. Taikant kiekybinės ir kokybinės analizės metodus, teismo klausimai buvo analizuojami ir sugrupuoti pagal turinį ir dažnį. Rezultatai. Didžiausią klausimų dalį (29,8%) sudarė vadinamieji "Kiti klausimai". Šie klausimai -labai įvai-rūs, kiekvienoje byloje skirtingi, retas iš jų teikia informacijos apie vaiko interesus, dalis -nereikalauja specialių psichologinių-psichiatrinių žinių. Išskyrė-me 6 vaiko poreikius padedančių nustatyti klausimų grupes. Klausimų tipų pasiskirstymas pagal daž-nį: 1.

Although onychophagia is a medical condition and is associated with poorer health, there are no guidelines for assessment or treatment. The purpose of this study was to investigate the clinical aspects of nail biting from doctors’ points of view, to estimate the prevalence of onychophagia among physicians, and to review the literature on and treatment methods for onychophagia. Twenty-four percent of doctors reported nail-biting periods during their lifetimes, and 2% of them remained active nail biters. A total of 64.4% of doctors see nail biting in their practices, and 60.6% never or only on request ask patients about nail biting and examine their nails. Family doctors and pediatricians ask their patients about nail biting most often. Attitudes and opinions on the treatment of nail biting are undefined and vary. Doctors reported usually treating nail-biting patients by referring them to another specialist or offering special nail polish. There is a need to improve physicians’ knowledge of nail-biting treatment methods, but a lack of studies evaluating the clinical aspects of onychophagia and its relation to mental health and emotion dysregulation. Further research is needed. Clinical attitudes toward nail biting could be more precise in training and medical practice.

Background. The aim of the study was to determine the clinical and social characteristics of minors using alcohol and drugs for inebriation, and the same for those using them for suicide.Methods. This study includes an analysis of case histories of adolescents hospitalized in the Pediatric Intensive Care Unit because of acute alcohol or/and drug intoxication in 2014–2016. Two groups (group I: inebriation, and group II: suicide) were compared on age, sex, severity of intoxication, used substances, presence of other self-harm evidence, and social status.Results. A total of 390 cases were registered: 78.21% in Group I and 21.79% in Group II. The Glasgow-Coma-Scale scores showed that patients from Group I were more severely intoxicated, with an average score of 11.47, whereas patients from Group II averaged 13.45 (P < 0.001). Self-harm was more prominent among minors from Group II, with an incidence of up to 65.09%. The most common substance used to become inebriated was alcohol (72.79%), and for committing suicide was medication (88.24%). Patients who were living in children’s care homes composed 13.33% of all cases included into the study, despite the low frequency of these minors in Lithuania (0.8%).Conclusions. The substance used for deliberate intoxication was mostly alcohol. Minors experiencing inebriation were hospitalized in worse clinical condition in comparison to those who had attempted suicide. Other signs of self-harm were significantly more common among suicidal minors. Living in children’s care homes is a possible risk factor for deliberate intoxication among young people in Lithuania.