Įvadas. EEG naudą didina rutiniškai atliekami standartiniai aktyvaciniai testai, tačiau papildomų kognityvinių testų daromo poveikio pobūdis – aktyvuojantis ar slopinantis – nėra plačiai ištirtas. Tikslas. Nustatyti skirtingų provokacinių mėginių įtaką elektriniam smegenų aktyvumui, registruojant EEG su papildomomis kognityvinėmis užduotimis. Darbo metodika. Atliktas prospektyvinis tyrimas su 144 pacientais, sergančiais epilepsija. Amžiaus vidurkis – 37,9 ± 16,2 m., moterų – 76 (52,8 %), sergančiųjų ŽE – 96 (66,7 %). Tiriamiesiems registruotos EEG su trimis standartiniais (HV, IFS, užsimerkimo ir atsimerkimo) bei keturiais papildomais mėginiais (skaitymo gimtąja ir nežinoma kalbomis, Rubiko kubo surinkimo, raidžių išbraukymo). Vertintos tarppriepuolinės ir priepuolinės epilepsiforminės iškrovos (pagal Gloor kriterijus), duomenys sukoduoti ir lyginti naudojant aprašomąją statistiką, koreliacijos koeficientą ir chi kvadrato testą. Rezultatai. Užsimerkimo ir atsimerkimo mėginys EP aktyvino 14 (9,7 %) pacientų, slopinantis poveikis registruotas 50 (34,7 %) pacientų. HV testo metu 75 (52,1 %) tiriamiesiems stebėtas aktyvuojantis poveikis, vienam sergančiajam ŽE – klinikinis priepuolis, 8 (5,6 %) – EA slopinantis poveikis, labiau – sergantiesiems generalizuota epilepsija (p = 0,005). Intermituojančios fotostimuliacijos mėginys EP aktyvino 24 (16,7 %) pacientams, vienam sergančiajam ŽE stebėtas klinikinis priepuolis, 47 (32,6 %) pasireiškė slopinantis poveikis. Skaitymas nežinoma kalba EA didino 14 (9,7 %) pacientų, slopino 59 (41 %), stipriau – sergančiųjų GE grupėje (p = 0,003). Skaitymas gimtąja kalba EP aktyvino 14 (9,7 %), slopino 58 (40,3 %) pacientams, stipriau – GE grupėje (p = 0,027). Rubiko kubo surinkimas EP aktyvino 22 (15,3 %), slopino 43 (29,9 %) pacientams, labiau – GE grupėje (p = 0,017). Raidžių išbraukymo testas EP aktyvino 16 (11,1 %), slopino 49 (34 %) pacientams, ypač GE grupėje (p = 0,014). Išvados. Visiems tiriamiesiems ryškiausiai smegenų EA didino hiperventiliacijos mėginys. IFS mėginys EA aktyvino mažiau nei HV, tačiau sergantieji GE buvo reikšmingai jautresni šio mėginio aktyvuojančiam poveikiui. Visos kognityvinės užduotys epilepsiforminį aktyvumą dažniausiai slopino, ypač stipriai – skaitymas, kuris iš mūsų tyrime naudotų kognityvinių mėginių kasdienėje pacientų veikloje naudojamas dažniausiai. Lyginant ŽE ir GE sergančiųjų grupes, ryškesnis EA slopinantis poveikis kognityvinių testų metu stebėtas sergančiųjų GE grupėje. Skaitymo gimtąja kalba testas silpniausiai EP aktyvino ŽE grupėje, skaitymo nežinoma kalba testas – sergantiesiems GE.

Įvadas. Ilgalaikis gydymas vaistais nuo epilepsijos maždaug 70 % asmenų, sergančių epilepsija, padeda pasiekti, kad priepuoliai nesikartotų, tačiau nedrausmingas vaistų vartojimas – pagrindinė gydymo nesėkmės priežastis. Darbo tikslas. Nustatyti, ar skirtingomis epilepsijos formomis sergantys asmenys drausmingai laikosi miego ir gydymo režimo, ir įvertinti tai lemiančius veiksnius. Tyrimo metodai. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose vykdyta suaugusių ir vaistus nuo epilepsijos vartojančių epilepsija sergančių asmenų anoniminė anketinė apklausa. Duomenys apdoroti „MS Excel“ ir SPSS 21.0 programomis. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 100 epilepsija segančių asmenų (65 % – sergančiųjų židinine epilepsija, 55 % – moterų). Tiriamųjų amžiaus mediana – 37,5 ± 15,7 metų, vidutinė ligos trukmė – 9,5 ± 11 metų, vidutinis susirgimo epilepsija amžius – 21,5 ± 17 metų. Vaistus nuo epilepsijos nedrausmingai vartoja 30 % epilepsija sergančių asmenų, nepriklausomai nuo epilepsijos formos (p = 0,819), dažniausia priežastis – užmaršumas (82,4 %). Nedrausmingas vaistų vartojimas yra statistiškai reikšmingai susijęs su gyvenamąja vieta (kaime; p = 0,032); dažnais priepuoliais (p = 0,033); retesniu vaistų nuo epilepsijos dozavimu (p = 0,032), dažniau sergančiųjų generalizuota epilepsija grupėje (p = 0,019). Miego režimas nuo epilepsijos formos nepriklauso (p > 0,05), 35 % respondentų naktį miega mažiau nei 7 valandas, 53 % respondentų nesilaiko miego režimo ir tai yra susiję su nedrausmingu vaistų vartojimu (p = 0,027). Išvados. Vaistų nuo epilepsijos vartojimo ir miego režimo laikymosi drausmingumas nuo epilepsijos formos nepriklauso. Kas trečias epilepsija sergantis asmuo vaistus vartoja nedrausmingai. Dažniausia subjektyvi gydymo režimo nesilaikymo priežastis – užmaršumas, o objektyvios: gyvenimas kaimo vietovėje, dažni priepuoliai ir retesnės vaistų dozės. Trečdalis respondentų miega mažiau nei rekomenduojama, daugiau nei pusė nesilaiko reguliaraus miego režimo. Nesilaikantys miego režimo linkę gydytis nedrausmingai.

Įvadas. Nors pasaulyje epilepsija serga apie 50 milijonų žmonių, tačiau vis dar išliekantis negatyvus požiūris į juos blogina šių asmenų gyvenimo kokybę, riboja galimybes mokytis ir dirbti. Šiuo darbu siekėme įvertinti, mūsų žiniomis, Lietuvoje iki šiol nevertintą pačių epilepsija sergančių asmenų (ESA) požiūrį į sergančiuosius šia liga ir jų stigmatizacijos lygį. Darbo metodika. 2019 m. spalio – 2020 m. kovo mėnesį vykdyta anoniminė anketinė suaugusiųjų ESA apklausa. Naujai sukurtą klausimyną sudarė 8 sociodemografiniai ir 20 uždaro tipo klausimų epilepsijos stigmos lygiui įvertinti. Stigmatizacijos lygis vertintas balais: maža ar jos nėra (<33), vidutinė (33-64) ir didelė (65-100). Duomenys apdoroti „MS Excel“ ir IBM SPSS 21.0 programomis. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p reikšmė < 0,05. Rezultatai. Analizuotos 129 anketos. Tiriamųjų amžiaus mediana – 36 ± 15,8 metų, 62 % – moterys. Nors 93,8 % ESA apklaustųjų yra girdėję ar skaitę apie epilepsiją (p = 0,137), 24,8 % tiki, kad epilepsija yra psichikos liga (p = 0,723); 66,7 % mano, kad epilepsija – nepagydoma (p = 0,798); 45 % nurodė, kad visuomenė kitaip bendrauja ar elgiasi su ESA (dažniau moterys, p = 0,028), o 63,6 % mano, kad ESA susiduria su sunkumais darbe ir moksle (p = 0,485), nepriklausomai nuo respondentų lyties. Bendras stigmatizacijos lygis: 39,3 ± 16,5. Stigmos balas nepriklauso nuo sociodemografinių duomenų (p > 0,05). Didesnė stigmatizacija yra susijusi su nuomone, kad epilepsija – psichinė (p = 0,026) ir nepagydoma liga (p = 0,000). Didesnis stigmos balas silpnai koreliuoja su vyresniu amžiumi (R = 0,2, p = 0,024). Stigmatizacijos išreikštumas priklauso nuo nuostatos, kad ESA patiria sunkumų darbe ir moksle (R = 0,58, p = 0,000), santykiuose (R = 0,59, p = 0,000), visuomenė turi neigiamą išankstinį nusistatymą (R = 0,46, p = 0,000). Stigmos lygis yra didesnis, kai ESA jaučia susirūpinimą (R = 0,5, p = 0,000), gėdą (R = 0,55, p = 0,000), baimę (R = 0,6, p = 0,000), liūdesį (R = 0,62, p = 0,000) ir mano, kad yra priklausomi nuo kitų asmenų (R = 0,68, p = 0,000). Išvados. Lietuvos ESA stigmos išreikštumas yra vidutinis. Svarbiausias ją lemiantis veiksnys – žinių apie epilepsiją stoka: ketvirtadalis epilepsija sergančių respondentų tiki, kad epilepsija – psichikos liga, penktadalis mano, kad epilepsija nekontroliuojama liga, o du trečdaliai – kad liga nepagydoma.

No abstract