Cirkadinio ritmo sutrikimai – tai neatitiktis tarp paciento miego įpročių ir normalaus, įprastinio miego modelio, atsižvelgiant į paros laiką. Cirkadinio ritmo sutrikimai paveikia darbingumo lygį dieną, blogina gyvenimo kokybę. Chronotipas – tai cirkadinio ritmo elgesio pasireiškimas, asmens polinkis miegoti tam tikru metu per 24 valandas. Cirkadinio ritmo sutrikimai ir padidėjusios prouždegiminių citokinų koncentracijos literatūroje yra įvardijami kaip svarbiausi sergančiųjų išsėtine skleroze miego homeostazę veikiantys faktoriai. Cirkadinio ritmo variacijų atpažinimas ir gydymas tikslinėje išsėtinės sklerozės pacientų populiacijoje gali būti reikšmingas, valdant ligonio nuovargį, išsaugant kognityvines funkcijas ir gerinant bendrą gyvenimo kokybę. Siame straipsnyje apžvelgiami literatūros duomenys apie cirkadinio ritmo veikimo principus, jo pusiausvyros sutrikimus, cirkadinio ritmo ir chronotipų vertinimo metodus, cirkadinio ritmo, melatonino koncentracijos ir oksidacinio streso ryšį su išsėtine skleroze.

Viduramžių vienuolė ir abatė, mistike, kompozitorė, poetė ir medicinos knygų autorė Hildegarda Bingenietė (c. 1098-1179) buvo viena iš nedaugelio viduramžių epochos moterų, rašiusių ne vien teologinius, bet ir mokslinius, medicininius tekstus. Šiame straipsnyje nagrinėjau Hildegardos sudarytą Liber subtilitatum diversarum naturarum creaturarum („Įvairių prigimčių būtybių subtilybių knygą“), parengtą maždaug 1151-1158 m. ir susidedančią iš dviejų knygų – Physica ir Causae et curae. Siekiau sužinoti, kaip melancholijos fenomeną trimis jo prasmėmis (kaip organizmo skystį, charakterio tipą ir ligą) suvokė viena ryškiausių ir svarbiausių viduramžių mąstytojų. Melancholijos aiškinimui ir gydymo metodams pagrįsti Hildegarda pasitelkė ne tik Biblijos Pradžios knygą, bet ir iš antikos laikų atėjusią humoralinę doktriną bei viduramžių liaudies medicinos žinias. Melancholija Hildegardos moksliniuose tekstuose suvokta ir kaip širdies bei galvos smegenų liga, ir kaip vidaus organų patologija, kurią sukelia blužnyje gaminamos juodosios tulžies perteklius bei žalingas poveikis. Juodosios tulžies pertekliui mažinti ir melancholijai gydyti Hildegarda rekomendavo įvairias augalinės (pankolis, dedešva, raktažolė, našlaitė ir kt.), gyvūninės (stručio, garnio vidaus organai, skruzdėlės) ir mineralinės (oniksas) kilmės medžiagas. Autorė gydymo efektą aiškino, remdamasi tiek humoraline teorija, contraria contrariis principu, tiek viduramžių liaudies medicinos, žolininkystės bei religinio ir maginio gydymo žiniomis.

Neurosifilis iki antibiotikų eros pradžios buvo nepagydoma, dažniausiai mirtina liga. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip buvo suvokiama neurosifilio etiologija ir klinika, kokie neurosifilio diagnostikos ir gydymo metodai buvo taikyti Lietuvoje 1920-1939 m. Išnagrinėjus pirmąjį tarpukario Lietuvos ir Baltijos šalių medicinos mokslo žurnalą „Medicina“, paaiškėjo, kad neurosifilio priežastis buvo įvardijama kaip negydyto arba nepakankamai gydyto sifilio pasekmė. Neurosifiliui diagnozuoti dažniausiai buvo įvertinama citozė, naudojamos likvoro Wasserman, Pandy ir Nonne-Apelt globulinų reakcijos, gydyti – sunkiųjų metalų terapija (arseno, bismuto ir gyvsidabrio druskos). Sunkiausioms neurosifilio formoms (paralyžiniam neurosifiliui ir nugaros smegenų džiūčiai) gydyti buvo taikyti įvairūs karščio terapijos metodai: maliarijos sukėlėjo, virinto karvės pieno, neobenzinolio ir pyriferio injekcijos.