The focus of the paper is on the frequency, distribution patterns and semantic profile of the necessitive impersonal reik(ė)ti ‘need’ in old and contemporary Lithuanian texts. The study employs corpus based quantitative and qualitative analysis to investigate the patterns of use of reik(ė)ti ‘need’ in the Database of Old Writings (16th-17th centuries) as well as the fiction sub-corpus of the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language and the humanities and biomedical sciences sub-corpora of the Corpus of Academic Lithuanian (CorALit). The study follows van der Auwera and Plungian’s (1998) modality framework. The quantitative analysis shows that the present tense form reikia ‘need.PRS.3’ is the dominating one across all the sub-corpora analysed. The results of the qualitative study indicate that the deontic sub-type of participant external modality is prevailing in the old Lithuanian texts as well as in the fiction sub-corpus and in the biomedical sciences texts of the contemporary Lithuanian. The discourse of the humanities displays a fairly frequent employment of reik(ė)ti ‘need’ for discourse organising functions alongside the deontic uses. Although the usage patterns of reik(ė)ti ‘need’ in the biomedical sciences and the humanities share certain common features, they also point to discipline specific trends of argumentation. It is also important to observe that the objective deontic reik(ė)ti ‘need’ seems to gradually acquire the features of subjective deontic modality over time, which corresponds to the typical subjectification cline (cf. Traugott 1989).

Straipsnyje analizuojami lietuvių kalbos veiksmažodžiai gauti ir tekti kaip akvizityvinio modalumo raiškos priemonės senuosiuose lietuvių kalbos raštuose (XVI–XVII a.). Plačiau ar siauriau gauti tipo veiksmažodžiai tirti anglų (Gronemeyer 2001), švedų (Viberg 2002), vokiečių (Lenz 2008), estų (Tragel ir Habicht 2012), netgi tajų kalbose (Takahashi 2006). Vis dėlto, kaip pastebima van der Auweros et al. straipsnyje (2009), trūksta detalesnių gauti tipo veiksmažodžių kaip akvizityvinio modalumo raiškos priemonių tyrimų ankstesniuose kalbų raidos etapuose. Lietuvių kalbos gauti ir tekti daugiausia tirti dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje (žr. Usoniene, Jasionyte 2010; Jasionytė-Mikučionienė 2014), o išsamesnio tyrimo, skirto gauti ir tekti vartosenai įvairiuose senuosiuose lietuvių kalbos tekstuose, nėra. Tad straipsnio tikslas – aprašyti veiksmažodžių gauti ir tekti vartosenos ypatumus XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose ir aptarti galimas modalinių reikšmių raidos tendencijas.

No abstract

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje analizuojama jungtukų jog ir kad vartosena Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros patekstynyje ir Mikalojaus Daukšos Postilėje bei Jono Bretkūno Postilėje, tiriami jungtukų vartosenos panašumai ir skirtumai. Nagrinėjamų jungtukų semantinės ir sintaksinės funkcijos apibendrintai aptartos Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG III 1976), Lietuvių kalbos gramatikos darbuose (Holvoet, Judžentis, red., 2003), kai kuriuose Artūro Judženčio (2009) ir Axelio Holvoeto (2010, 2015) straipsniuose, tačiau išsamesnės jungtukų jog ir kad analizės, paremtos statistiniais duomenimis, kol kas nėra. Be to, aptariant jungtuką jog senojoje lietuvių kalboje, daugiausia gilintasi į jo vartoseną priežasties arba tikslo sakiniuose, tačiau visapusiškai funkciniu požiūriu jog nėra tirtas. Tad straipsnio tikslas – ištirti jungtukų jog ir kad funkcijas bei vartojimo polinkius dabartinėje lietuvių kalboje ir pasirinktuose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose: aptarti sintaksinius kontekstus, kuriuose randami analizuojami jungtukai, nustatyti komplementinių predikatų, prisijungiančių sakinius su jog ir kad, semantinius tipus, nustatyti sąsają su nuosakos kategorija, pateikti statistinius jog ir kad funkcijų duomenis. Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno medžiaga rodo, kad jungtukai jog ir kad koreliuoja su komplementine sakinių jungimo strategija. Vis dėlto jungtuko kad sintaksiniai kontekstai įvairesni negu jungtuko jog: pastarasis apibrėžtas komplementinių sakinių kontekstais, o kad gana produktyviai vartojamas ir adverbialiniuose sakiniuose; be to, kad insubordinacijos atvejais funkcionuoja kaip diskurso arba valios (optatyvinis) žymiklis. Tirtuose senuosiuose tekstuose jungtukas jog koreliuoja su komplementine strategija, o jungtukas kad – su adverbialine. Kai kad pasirodo komplementiniuose sakiniuose, jis gali prisijungti ir propozicinio, ir dalykų padėties tipo komplementinius sakinius; jungtuko jog atveju dominuoja propozicinio tipo komplementacija.

The present study examines the expression of modality in the 16th century texts of Old Lithuanian, namely in Jonas Bretkūnas’ Postilė (1591) and Mikalojus Daukša’s Postilė (1599). The aim of the study is to compile the inventory of the modal markers and to give a description of semantic as well as structural features of the modals in the selected old Lithuanian writings. The results show that although the range of modal markers in the 16th century is wide and varied, the expressions of non-epistemic modality are more diverse than the expressions of epistemic modality. The former are expressed by the verbs reikėti ‘need to’, turėti ‘have to’, pareiti(s(i)) ‘have to’, gauti ‘get’, derėti ‘ought to’, the constructions būti privalu ‘be obligatory’ and būti valnu ‘be allowed’, while the latter are expressed by the adverb veikiai (veikiaus) ‘soon’ and the verbal form regis ‘it seems/seemingly’, etc. The greater variety of non-epistemic markers could have been determined by two factors. One of the factors may be that epistemic meanings were not as developed as non-epistemic meanings in the 16th century (it is compatible with the universal development of non-epistemic meaning into epistemic meaning in other languages). The other factor may be connected with the type of texts under study. Deontic meaning prevails in the 16th century texts due to their religious character. They instruct the reader how to follow God‘s commandments and thus live according to God‘s will.