ĮvadasDažnos skyrybos -vienas šiuolaikinės šeimos instituto požymių, pasireiš-kiančių daugelyje šalių. Didėjantis ištuokų skaičius praplečia ir ratą žmonių, kurie, iširus ankstesnei santuokai, vėl patenka į "santuokų rinką" ir gali sukurti šeimas su naujais partneriais. Taigi skyrybos nežymi individo partnerystės istorijos pabaigos, tiktai atveda į gyvenimo kelio etapą, kai asmuo iš naujo turi apsispręsti, ar kurs partnerystę, ar liks vienišas. Skyrybų tematika Lietuvos mokslininkų darbuose atsiranda tik XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai 1965 m. įvykus teisinei skyrybų reformai per dešimtmetį smarkiai padaugėjo skyrybų (Maslauskaitė, 2012). Vis dėlto didžiausias dėmesys skiriamas ilgalaikėms skyrybų pasekmėms, kurias patiria partneriai arba

Analizuojant ekonominius, socialinius ir kultūrinius veiksnius, kurie riboja / veikia žmonių galimybes patenkinti naujos partnerystės poreikį, straipsnyje yra apibendrinamos mokslinėje literatūroje minimos partnerystės atkūrimo teorinės hipotezės (poreikių, patrauklumo, galimybių)Išsiskyręs visuomenės narys nėra tas, kuris negalėtų užmegzti partnerystės ryšių sukurdamas naują šeimą, nesvarbu, ar santuokos, ar kohabitacijos būdu. Analizuoti atvejus, kodėl ir kaip užmezgamos pakartotinės partnerystės, yra svarbu, nes tiriant pirmą kartą kuriamas šeimas dažniausiai kyla klausimas dėl partnerystės užmezgimo laiko. Stebint pakartotines partnerystes, pagrindinis tyrimo klausimas yra "ar bus užmegzta nauja partnerystė?", ypač jei išsiskiria vyresnio amžiaus sutuoktiniai (De Graaf, Kalmijn 2003).

Even though childbirth in developed societies is increasingly associated with compromises in pursuit of a professional career, education, or other important goals, parenthood has remained an important significant life stage in the process of family formation. Change of structural and contextual circumstances influences the decision of individuals on whether to have children or not, and this increasingly depends on the desire to fulfil personal wishes and satisfy personal needs. Using qualitative research, this paper analyzes the reproductive decisions of a cohort born in Lithuania during the period of 1970–1984. The research informants are often referred to as a generation of a “natural social experiment”; a generation that experienced an active stage of family life in the conditions of drastic societal change. An analysis of personal accounts displays that for this generation, marriage had been the most favourable form of family formation, and procreative decisions were greatly influenced by the prevailing contextual circumstances in society. Maintaining the sequence of normativity of the life course created favourable conditions for those born in Lithuania in 1970–1984 to have children, and procreative expectations were associated with the institutionalization of family relations.

Kadangi socialinis mobilumas yra kompleksinis reiškinys, jis buvo vertinamas atsižvelgiant į individų pozicijas daugiamatėje socialinėje erdvėje pasitelkiant kultūrinio ir socialinio kapitalo resursų sąveiką. Kaip rodo empirinis tyrimas, pereinamosios kartos tarpgeneracinio socialinio mobilumo galimybės daugiausia susijusios su gebėjimu pasinaudoti artimiausios aplinkos ar institucijų teikiama pagalba sukuriant papildomus resursus individo socioekonominiam augimui, tačiau pastebima skirtumų tarp vidutinį / žemą ir aukštą socioekonominį statusą turinčių informantų. Pastarųjų šeimų suaugusieji, sukurdami platų socialinį tinklą, sudaro galimybes disponuoti kontaktais ir gauti reikiamą pastiprinimą. Šeimose, kuriose egzistuoja skurdas, žemas tėvų išsilavinimas, disfunkciniai šeimos narių santykiai, susiduriama su papildomais šeimos narių išsilavinimo galimybių barjerais, kartu ir su pokyčių motyvacijos trūkumu. Kadangi tarpgeneracinis socialinis mobilumas yra svarbus visuomenės teisingumo matas, konkrečių kartų tarpgeneracinio socialinio mobilumo tyrimai suteikia galimybę identifikuoti reikšmingus veiksnius ir jų ribojančią įtaką individams augti visuomenės struktūroje.

No abstract