Vienas iš įrankių, siekiant didinti užimtumą Lietuvoje -neįgaliųjų integracija į darbo rinką. Darbo problema -nustatyti, kokie veiksniai sąlygoja neįgaliųjų integraciją į darbo rinką ir kokių priemonių tobulinimas lemtų aukštesnį neįgaliųjų įsidarbinimo lygį. Darbo tikslas -išanalizavus veiksnius, sąlygojančius neįgaliųjų užimtumą Lietuvoje, pateikti pasiūlymus neįgaliųjų integracijos į darbo rinką skatinančių priemonių gerinimui. Darbe atlikti literatūros analizės ir ekspertų interviu tyrimai. Nustatyta, kad svarbu adaptuoti profesinės neįgaliųjų reabilitacijos programas atsižvelgiant į darbo rinkos paklausą, didinti darbdavių įsitraukimą pradiniame įdarbinimo procese, teikti darbo asistento paslaugas, didinti neįgaliųjų motyvaciją įsidarbinti iškeliant atitinkamus reikalavimus jų atsakomybėn ir stiprinti socialinių įmonių veiklos ir valstybės paramos panaudojimo kontrolę.Raktiniai žodžiai: integracija, darbo rinka, neįgalieji, užimtumas. JEL kodai: H18, I38, J21. ĮvadasVienas pagrindinių Lietuvos prioritetų -vykdyti tokią užimtumo politiką, kad būtų pasiektas maksimalus aktyvios įtraukties laipsnis, sumažintas skurdas bei pakeltas piliečių gyvenimo lygis. Kiekvienam individui darbas -tai vienas svarbiausių savęs įprasminimo įrankių. Dirbantis neįgalusis ne tik išreiškia save, įgyja pasitikėjimą savimi, tačiau gaudamas pajamas ir turėdamas galimybę pats save išlaikyti visuomenės akimis tampa lygiateisiu jos nariu (Mališauskienė, 2007). Deja, analizuojant neį-galiųjų įtraukties į darbo rinką klausimą, susiduriama su problema, kad neretai darbdaviai labiau linkę įdarbinti sveiką asmenį, tiki, kad jis darbą atliks kokybiškiau, su juo bus lengviau bendradarbiauti, o neįgaliųjų įdarbinimo vengia, manydami, kad tai gali sukelti nenumatytų išlaidų (pavyzdžiui, darbo vietos pritaikymo), didesnių atsakomybių ir laiko sąnaudų bei kitų problemų. Dažnai ir patys neįgalieji save nuvertina, nepasitiki savo galimybėmis, nesugeba savęs motyvuoti dirbti, taigi sukuria tam tikrus barjerus, užkertančius kelią gyventi savarankiškai, nepriklausant nuo kitų materialios ir / ar nematerialios pagalbos (Mališauskienė, 2007). Taip pat labai svarbu pabrėžti švietimo, kaip daugiafunkcio veiksnio, reikšmę neįgaliojo ugdymuisi ir socialinei integracijai (Spiriajevičienė, 2015).