Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai yra dažni ir linkę kartotis. Negydomi jie lėtina socioemocinę ir pažintinę raidą. Šeimos gydytojo praktikoje itin svarbu juos anksti atpažinti ir imtis tinkamų veiksmų. Tyrimo tikslas − pa­teikti šeimos gydytojui dažniausių pediatrinių pacientų nerimo sutrikimų atpažinimo ir gydymo gaires, reikalin­gas norint ankstyvos intervencijos pagalba išvengti be­sivystančių pasekmių. Literatūros ieškota elektroninėse duomenų bazėse Medline (Pubmed), Cohrane Library, specializuotoje paieškos sistemoje Google Scholar. Ty­rimo rezultatai ir išvados. Norint diagnozuoti nerimo sutrikimą, būtina įvertinti rizikos veiksnius, aplinkybes, situacijas bei šeimos kontekstą, kuriame jis pasireiškia. Svarbu atskirti normalų vaikų baimių vystymąsi ir atpa­žinti patologinį nerimą, kuris trikdo kasdienę veiklą ir stabdo normalią raidą. Šeimos gydytojas, įtaręs ar nu­statęs nerimo sutrikimą, gali kreiptis į kitus sveikatos priežiūros specialistus arba, vadovaudamasis šeimos gy­dytojo norma, skirti gydymą. Tiriamos veiksmingos šių patologijų intervencijos, tokios kaip psichoterapija, psi­chofarmakoterapija. Kognityvinė elgesio terapija įrodyta kaip veiksminga patologinio nerimo pasireiškimo ko­rekcijai ir neturinti nepageidaujamo poveikio. Vis dėlto, kartais reikia skirti medikamentinį gydymą. Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) priskiriami prie pirmos eilės medikamentų dėl teigiamo naudos ir žalos santykio. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos yra įspėjusi dėl galimos SSRI gydymo sukeltos suicido rizikos, elgesio pakitimų bei somatinių nusiskundimų. Renkantis medikamentinę gydymo formą, reikėtų įspėti paciento tėvus apie galimą šalutinį poveikį ir gauti su­tikimą gydymui.

Miunhauzeno sindromas ir įgaliotojo asmens Miunhauzeno sindromas (smurto prieš vaikus forma) yra psichiatriniai sutrikimai. Abu sindromai pagrįsti melu apie somatinę arba psichinę ligą, sunkesniais atvejais – liga tyčia sukeliama sau arba savo vaikui. Gydytojo praktikoje tai retai sutinkami sindromai, todėl ne kiekvienas apie juos turi pakankamai žinių. Tyrimo tikslas – remiantis moksliniais šaltiniais, apžvelgti Miunhauzeno sindromo ir Įgaliotojo asmens Miunhauzeno sindromo sukeliamas pasekmes pacientams ir visuomenei, paplitimą pagal amžių, lytį ir profesiją, sindromų psichopatologiją, diagnostiką bei gydymą. Literatūros paieška atlikta mokslinėse duomenų bazėse PubMed, NCBI, ResearchGate ir specializuotoje paieškos sistemoje Google Scholar. Tyrimo rezultatai. Miunhauzeno sindromas ir jo ekvivalentas pediatrijoje reikalauja daug medicininių išteklių, skiriant įvairias diagnostines procedūras, ieškant patologijos priežasties, nuolat keičiant neveiksmingą gydymą. Pacientai dėl gausybės taikomų diagnostinių procedūrų rizikuoja patirti jatrogeninę žalą, o tyčia sukeldami ligą, iš tiesų rizikuoja savo ar savo vaiko sveikata. Miunhauzeno sindromu sergantys individai dažniausiai būna 30-40 metų moterys, dirbusios ar kitokiu būdu susijusios su sveikatos priežiūros sistema, turinčios kitą gretutinį psichiatrinį sutrikimą ir galimai praeityje patyrusios prievartą ar nepriežiūrą vaikystėje. Pacientai, net ir pateikus įrodymus, nepripažįsta savo sutrikimo, atsisako konsultuotis su psichiatru ir yra linkę tiesog pasišalinti iš gydymo įstaigos ar kreiptis į kitą. Įgaliotuoju Miunhauzeno sindromu sergantys individai dažniausiai yra biologinės vaiko motinos, dažnai turinčios asmenybės sutrikimą arba pačios sirgusios Miunhauzeno sindromu. Viešumoje jos atrodo idealios motinos, besirūpinančios savo vaiku, tačiau iš tikrųjų vaikai joms tėra objektai savo poreikiui tenkinti. Tokios motinos galimai patyrusios smurtą ar nepriežiūrą vaikystėje. Be to, šių smurtą patiriančių vaikų tėvai dažniausiai būna pasyvūs ir atsiriboję. Šis sutrikimas vaikams yra pavojingas – mirtingumas siekia nuo 6 iki 33 proc. Kūdikiai ir mažamečiai vaikai negali pasisakyti apie patiriamą netinkamą elgesį, tačiau žinoma, kad dažniausios šio sutrikimo aukos esti iki 3 metų amžiaus. Įgaliotojo asmens Miunhauzeno sindromą sudėtinga diagnozuoti – sunku patikėti, kad motina gali sąmoningai kenkti savo vaikui. Tai išgyvenusioms aukoms padidėja rizika susirgti depresija ir kitokiomis psichiatrinėmis ligomis. Išvada. Aiškių gydymo rekomendacijų nėra, gydymas turėtų būti teikiamas psichiatro, psichologo ar psichoterapeuto, tačiau dažniausiai pacientai būtent šios specialybės gydytojų vengia.