No abstract

No abstract

Straipsnis grindžiamas įsitikinimu, kad Lietuvos kultūros lauke vis labiau pastebimos istorinės dailės parodos ir didėjanti jų įtaka visuomenei gali lemti dailės istorijos ir jos konteksto apmąstymų ribas: ugdo žiūrovų jautrumą artefaktams, skatina ir iš dalies tenkina kultūros istorijos, visuomenės ir politikos pažinimo poreikį. Imanentiška meno savybė – nuolatinis vizualaus artefakto judėjimas iš (visiško) nematomumo į (dalinį) matomumą – skatina svarstymus apie meno parodos reikšmę ir poveikį, perteikiant „nepatogią“, todėl nutylėtą, iškreiptą atmintį. Kol praeities fragmentas neatpažįstamas, jis negali būti aktualus. Paroda, supažindindama žiūrovą akis į akį su pamirštos tikrovės artefaktais, ją priartina, nuspalvina, išryškina. Straipsnyje, pateikiant atvejo studiją – teksto autorės kuruotas parodas, skirtas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos menui ir meniniam gyvenimui, siekiama bent iš dalies atsakyti į klausimą, kiek aktualus, paveikus ir prasmingas yra „nepatogių“ istorinių temų komunikavimas meno parodoje, kurios neatsiejama dalimi yra katalogas. Pateikiami pasirinktų parodų organizavimo motyvai, trumpai apibūdinamas jų turinys, struktūra, sklaidos formos ir metodai.

Based on the painting compositions created by the artist Stasys Ušinskas and his followers, the article demonstrates that the German Reich’s normative aesthetics started impacting Lithuanian art as early as in the second half of the 1930s. The aim is to determine the ways it spread and the reasons of its popularity. This issue has not been a subject of an in-depth study in the national historiography yet. The attempts by Lithuanian artists to conform to the needs of the Nazi civil government in 1941–1944 were related to the situation of the late 1930s when the state patronage helped to implant the aesthetics and iconography of neotraditionalism. It is revealed that the search for the examples of neotraditionalism did not focus solely on France, Soviet Union and, in part, Italy (these influences have been researched quite thoroughly) but also on Germany. The changes in the art of Lithuania were also connected to the shifting markers of criticism that were determined by the need for the consolidation of society which emerged as the political situation became complicated both inside the country and at an international level. The analysis of art criticism has revealed that the modernist criteria of originality and creativity were questioned. The discussions were particularly fierce regarding the use of deformation-causing examples of primitive art. It is concluded that modernism’s critique, which both in Lithuania and in Germany was primarily directed against expressionism, incited the changes in Lithuanian art. The spread of neotraditionalism resulted in the increased similarity between individual styles, which even caused difficulties of attribution of the art works created during late 1930s and early 1940s.

Šį tekstą inspiravo poreikis apčiuopti ir įvardyti Antrojo pasaulinio karo nuojautos ženklus 4 deš. Lietuvoje. Siekiant nenutolti nuo dailėtyrinio tyrimo specifikos, pasirinktas vizualinės kultūros laukas bei analizuojami įvairių rūšių ir paskirties artefaktai – nuo tapybos kūrinių (Justinas Vienožinskis) ir autorinių grafikos atspaudų (Mečislovas Bulaka, Jonas Kuzminskis, Žibuntas Mikšys) iki tūkstantiniais tiražais platintų spaudos iliustracijų, plakatų, reklamos, masinių renginių dekoracijų. Analizuojami iki šiol istoriografijoje neaptarti kūriniai, tarp jų Vytauto Jurkūno, Boleslovo Motuzos, Liudo Vilimo ankstyvieji plakatai, meninio importo pavyzdžiai (Louiso Lozowicko litografijos, užsienio fotografija). Remiantis sukaupta medžiaga, daroma išvada, kad Lietuva rengėsi moderniam karui, kurį amžininkai lygiai taip pat, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, siejo su naujo tipo ginklais, šio karo simbolio statusą suteikę tankui, lėktuvui, bomboms ir dujokaukėms. Modernaus karo vaizdinį atspindėjo ir skleidė visuomenėje ne tik vietinių autorių bei verstiniai politiniai tekstai, reportažai iš karo veiksmų laukų ir civilinės gynybos instrukcijos, bet ir vaizdai, pirmiausia dideliais tiražais sklidusios periodinės spaudos iliustracijos, viešojoje erdvėje matomi plakatai, masinių renginių dekoracijos, reklama. Iš masinio vartojimo vizualinės produkcijos dujokaukės motyvas perkeliavo į tapybos bei grafikos kūrinius, kuriuose įgijo modernaus karo simbolio statusą ir priminė apie tokio karo, galimai įtrauksiančio ir Lietuvą, augančią grėsmę.