Vilniaus universitetas, LietuvaSantrauka. Problema. Nepaisant gausėjančių žinių apie skirtingų amžiaus grupių intelekto raišką, duomenų apie Lietuvos gyventojų (ypač vyresnio amžiaus) intelekto gebėjimus yra mažai. Be to, ankstesni tyrimai buvo skirti vien intelekto gebė-jimų augimui vaikystėje arba vien gebėjimų silpnėjimui senatvėje įvertinti. Plačios amžiaus grupės (nuo vaikystės iki senatvės) asmenų intelekto gebėjimų tyrimas leistų pamatyti visą pažintinių gebėjimų raidą -jų augimą ir silpnėjimą. Tikslas. Šiuo tyrimu siekiama nustatyti, kaip pasireiškia intelekto gebėjimai skirtingose amžiaus grupėse; palyginti skirtingų intelekto gebėjimų vystymosi trajektorijas; įvertinti, kiek senyvo amžiaus žmonių žemesnį intelektinių gebėjimų lygį paaiškina amžius, kiekvyresnės kartos žemesnis išsilavinimas. Metodika. WASI Lietuvos standartizacinio tyrimo dalyviams (N = 539; 53,6 % moterų ir 46,4 % vyrų; amžius -nuo 6 iki 89 metų) pateikta Wechslerio trumpoji intelekto skalė (Wechsler Abbreviated Scale of Intelligence, Wechsler, 1999;WASI administravimo vadovas, 2008). Rezultatai ir išvados. Amžiaus grupių palyginimas parodė, kad intelekto gebėjimų raiška palaipsniui didėja nuo 6 iki 16 metų, 16-39 metais pasiekia maksimalią raišką, o nuo 40 iki 89 metų gebėji-mų raiška mažėja. Anksčiausiai maksimalią raišką pasiekia nežodinio samprotavimo gebėjimai, kiek vėliau erdviniai-konstrukciniai, dar vėliau -žodinio samprotavimo, vėliausiai -kalbos išraiškos gebėjimai. Visi gebėjimai maksimalią raišką pasiekia 16-39 gyvenimo metais, o nuo 40-49 metų prasideda gebėjimų raiškos mažėjimas ta pačia seka. Kelių faktorių vienmatė analizė atskleidė, kad 30-89 metų amžiaus grupėje tiek amžius, tiek išsilavinimas svarbūs prognozuojant gebėjimų lygį, tačiau amžius paaiškina daugiau duomenų sklaidos nei išsilavinimas. Pagrindiniai žodžiai: intelektas, WASI, raida, amžius. ĮVAdASŽmogaus raida vyksta visą gyvenimą -žmogus įgyja naujų funkcijų ir elgesio modelių ar juos praranda. Siekiant kuo išsamiau aprašy-ti, kaip žmonės vystosi ir keičiasi laikui bėgant, analizuojamos įvairios 1 Susirašinėjimui: Vilniaus universitetas, Specialiosios psichologijos laboratorija, el. paštas: salialione@gmail.com., tel.: (8-5) 268 72 55.

Tyrimu siekta išsiaiškinti, kokio amžiaus, lyties ir kokius psichikos sutrikimus turintys VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) pacientai dažniau išgyvena savižudybės krizes, ar pandemija padažnino savižudybės krizes ir kokios grupės buvo labiausiai paveiktos. Tyrimo imtis – visi RVPL pacientai, kuriems nuo 2019 m. I ketvirčio iki 2021 m. II ketvirčio buvo atliktas savižudybės krizę išgyvenančių asmenų psichosocialinis vertinimas (N = 1323; amžius: nuo 10 iki 91 m., vid. 37,61 m.; 51,8 % vyrų ir 48,2 % moterų). Nustatyta, kad moterų imtyje savižudybės krizė dažniausiai pasitaiko 10–19 m. amžiaus, vėliau dažnis pastoviai mažėja; vyrų imtyje savižudybių krizių dažnis didėja nuo 10–19 m., pasiekia piką 30–39 m. amžiaus, o vėliau mažėja. Rečiausiai savižudybės krizes išgyvena 80> m. vyrai. Moterų imtyje savižudybės krizė dažniausia tarp pacienčių, kurių pagrindinė diagnozė yra šizofrenijos spektro sutrikimas; vyrų imtyje – asmenybės sutrikimas. Daugiau nei pusei savižudybės krizę išgyvenančių pacientų diagnozuotas sutrikimas dėl psichoaktyviųjų medžiagų (PAM) vartojimo. Dažniausia sutrikimų kombinacija – sutrikimas dėl PAM vartojimo kartu su asmenybės sutrikimu, ypač 20–49 m. amžiaus vyrų grupėje. Potrauminio streso sutrikimo diagnozė nustatoma ypač retai (0,5% atvejų). Tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2019 m. I ketvirčio iki 2021 m. II ketvirčio) bendrasis savižudybių krizių dažnis nepakito, tačiau nustatyti pokyčiai atskirose grupėse: daugėja savižudybių krizių 30–39 m. ir 80> m. vyrų grupėse, tarp vyrų, kuriems nustatyti sutrikimai dėl PAM vartojimo ir organiniai psichikos sutrikimai; ir 70–79 m. moterų grupėje.