Relation Between Political Philosophy and Political Science Julija Tuleikytė   /span>

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama Zygmunto Baumano adiaforizacijos koncepcija. Baumanas adiaforizacijos problemą atskleidžia dviem būdais: pateikdamas apibrėžimus, kuriuose adiaforizacija įvar-dijama kaip moralinis indiferentiškumas, bei aprašydamas socialinės tikrovės aspektus, kuriais adiaforizacija pasireiškia. Tokių aprašymų gausa ypač pasižymi ketvirtasis Baumano rašymo laikotarpis, kurio pradžią žymi "takusis posūkis", ir Baumano socialinėje teorijoje išryškėja metodas, kurio vienas iš pavadinimų -"humanizacija per metaforas". Šis metodas leidžia įžvelgti adiaforizacijos reiškinyje implicitiškai glūdinčias epistemines konotacijas, kurių specifikai atskleisti siūloma taikyti terminą "episteminis indiferentiškumas". Viena iš kliūčių tai padaryti -leviniškoji

This paper analyzes whether Paulo Freire’s critical pedagogy, which Freire defines as humanization, can be ecopedagogy, and if ecopedagogy is humanization. The text addresses the question of the actuality of Freire’s critical pedagogy and inquires whether it responds to such contemporary questions as the relation between the human being and the planet, or whether it, in a modern manner, prioritizes free human agency before the environment. As an instrument, a comparison is used of Paulo Freire’s and Zygmunt Bauman’s conceptions of phenomena encompassed by dehumanization and humanization. After an analysis of the social critique suggested by the thinkers in the aspect of dehumanization, a conclusion is made that ecopedagogy is humanization in the Freirean critical pedagogy sense, and Bauman’s social conception can serve as an example for a contemporary re-inventing of Freire’s critical pedagogy.

Zygmunt Bauman and Leonidas Donskis. Moral Blindness: Loss of Sensitivity in Liquid Modernity. Polity, 2013. 224 p. ISBN-10: 0745662757 Methodological Friendship – Dialog of TheoreticiansJulija Tuleikytė>