Background. Research aim was to investigate the effect of sacroiliac joint mobilization on chronic non-specific lumbar pain and function in women.Methods. 1. VAS scale evaluation; 2. Measurement of lumbar range of motion; 3. Lumbar muscle stamina tests. Twenty women who felt chronic non-specific lumbar pain and havd sacroiliac joint disfunction were investigated in this research.Results. The results of the study showed that the pain decreased from 3.87 ± 0.41 to 1.86 ± 0.33 points in the study group, and from 3.4 ± 0.52 to 1.6 ± 0.28 points in the control group (p < 0.05). The mean value of the abdominal muscle endurance test in the study group increased by 21.2 ± 3.65 s, in the control group – by 19.6 ± 3.69 s (p < 0.05). The isometric means of the abdominal muscle endurance test increased by 21.7 ± 2.58 s in the study group – and by 18.1 ± 4.07 s in the control group (p < 0.05). After physiotherapy, a statistically significant improvement in torso movement amplitudes was observed in both groups, but no statistically significant change was observed between the groups.Conclusions. Spinal stabilization exercises combined with sacroiliac joint mobilization were more effective treatment than the use of stabilization exercises alone, as they statistically significantly reduced the intensity of perceived pain and increased torso muscle endurance.Keywords: sacroiliac joint mobilization, chronic non-specific lumbar pain, functional lumbar indicators.

Tyrimo pagrindimas. Apie 30% atvejų juosmeninės nugaros dalies skausmo priežastimi būna kryžmeninio klubo sąnario (KKS) disfunkcija (Alayat et al., 2017). Juosmens skausmas dažnai tampa lėtiniu ir juo skundžiasi maždaug 10–23% žmonių visame pasaulyje (Diaz-Cerrillo et al., 2017). Lėtinis skausmas pablogina juosmeninės stuburo dalies funkciją, sumažėja  raumenų ištvermė. Tikslas – ištirti kryžmeninio klubo sąnario mobilizacijos poveikį ligonių lėtiniam nespecifiniam kaklo skausmui ir funkcijai. Metodai. Buvo tiriama 20 ligonių, jaučiančių lėtinį nespecifinį juosmens skausmą ir kuriems nustatyta kryžmeninio klubo sąnario disfunkcija. Ištirta: skausmas, liemens raumenų ištvermė, juosmens judesių amplitudės. Rezultatai. Skausmas stuburo stabilizavimo pratimų ir kryžmeninio klubo sąnario mobilizacijos grupėje sumažėjo nuo 3,31 ± 0,56 iki 1,38 ± 0,39 balo (p < 0,05), o stabilizavimo pratimų grupėje – nuo 3,02 ± 0,23 iki 1,27 ± 0,36 balo (p < 0,05). Po gydymo tiriamųjų liemens raumenų dinaminė ir izometrinė ištvermė bei liemens amplitudės reikšmingai pagerėjo abiejose grupėse (p < 0,05). Po gydymo nenustatytas reikšmingas dinaminio pilvo raumenų ir izometrinio įstrižinių raumenų ištvermės rodiklių skirtumas (p > 0,05). Išvada. Stuburo stabilizavimo pratimai, kartu taikant kryžmeninio klubo sąnario mobilizaciją, yra efektyvesnis lėtinio juosmens skausmo gydymo būdas nei tik stabilizavimo pratimai. Šis būdas labiau sumažino jaučiamo skausmo intensyvumą, padidino liemens raumenų ištvermę ir pagerino juosmeninės stuburo dalies funkciją. Raktažodžiai: kryžmeninio klubo sąnario mobilizacija, lėtinis nespecifinis juosmens skausmas, funkciniai juosmens rodikliai