[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Jokūbo Morkūno Postilė versta iš lenkų kalbos. Būtent dėl lenkų kalbos poveikio žodžiams neretai būdavo suteikiamos jiems nebūdingos reikšmės. Straipsnyje siekiama nustatyti, kokiomis būdingomis / nebūdingomis reikšmėmis Morkūno Postilėje vartoti vardažodžiai, veiksmažodžiai ir jų vediniai, prieveiksmiai, taip pat priešdėliai, kaip jų reikšmes veikė pažodinis vertimas iš lenkų kalbos. Nesudėtinga nustatyti žodžio reikšmės būdingumą / nebūdingumą, jei žodis atitinkama reikšme tekste pavartotas keletą kartų. Kur kas sunkiau, jei žodis Morkūno Postilėje pavartotas vos vieną ar du kartus. Tada atitinkamo žodžio reikšmė tikrinta Lietuvių kalbos žodyne ir reikšmės būdingumas / nebūdingumas nustatytas remiantis žodyno medžiaga. Morkūno Postilėje nebūdinga reikšme įprastai vartojami veiksmažodžiai, rečiau – būdvardžiai ir prieveiksmiai. Kai kuriais atvejais lenkų kalbos žodžių junginiai į lietuvių kalbą buvo verčiami pažodžiui, o žodžiai – beveik paraidžiui, taip sukuriant vadinamąją kalkę (pvz., pilnas – pelny). Vienareikšmiškai teigti, kad daugumos žodžių reikšmės buvo kalkiavimo principu perimamos iš lenkų kalbos, negalima. Rasta nemažai atvejų, kai su veiksmažodžiais vartojami priešdėliai žymi tai, kas jiems nebūdinga: priešdėlis at- žymi veiksmo kryptį tolyn, priešdėlis pri- – trumpai trunkantį veiksmą, pakenkimui, sugadinimui pažymėti vartojamas priešdėlis už­. Didžiausią įtaką pažodinis sekimas originalu padarė priešdėlių nu- ir pa­ vartosenai. Minėtina, kad nebūdinga reikšme žodžiai Morkūno Postilėje dažniausiai vartojami dėl svetimos kalbos poveikio.

The morphological features of Old Lithuanian texts have been explored by numerous linguists, however, the archaic dative forms have received much less attention. The aim of this article is to discuss the ratio of the use of short and long forms of dative in the Catechism by Merkelis Petkevičiaus (PC) and the Jokūbas Morkūnas Postilla (MP). The data comes from the PC as well as from the first 100 pages of the MP's Part I and Part III. The paper uses descriptive and comparative methods. The results show that short dative singular and plural forms dominate in the PC. Most of the long (archaic) dative forms were found in the MP's Part III. The ratio of the use of the short and long forms of dative is similar in the MP's Part I. The plural form of long dative is mostly used in the PC and the MP's Part I. The ratio of the use of singular and plural dative forms is similar in the MP's Part III. Dative singular short forms were more frequent than the long ones in the PC and the MP's Part I. The latter long dative forms were similarly used in the MP's Part III. Dative singular short forms with the ending -u are much more frequently used in the MP's Part III than in the MP's Part I and the PC. The results of the study confirm that the PC, the MP's Part I and Part III were translated by different translators.