Raktažodžiai: psichologiniai resursai, prisitaikymas prie negalios, judėjimo negalia. SantraukaPastaraisiais metais didėja susidomėjimas judėjimo negalią turinčių asmenų psichologiniais resursais, tačiau neretai šie tyrimai apsiriboja pavienio konstrukto analize. Kiekvienas tyrimas išskiria vis naujus neįgaliajam svarbius resursus, o tokia reiškinių gausa ne palengvina, o apsunkina vidinių resursų supratimą, suvokimą ir matavimą. Tad šio darbo tikslas -išskirti psichologinius resursus, reikšmingus judėjimo negalią turinčių asmenų prisitaikymui prie negalios. Šio tyrimo metu atrinkti 45 moksliniai darbai, kuriuose buvo analizuojamos judėjimo negalią turinčių asmenų psichologinių resursų ir prisitaikymo prie negalios aspektų tarpusavio sąsajos. Dažniausiai nagrinėjami psichologiniai resursai -suvokiama socialinė parama, saviveiksmingumas, streso įveikos strategijos ir savivertė, iš kurių visi, išskyrus savivertę, siejasi su fiziniais, psichologiniais bei socialiniais prisitaikymo prie negalios aspektais. ĮvadasPrisitaikymas prie negalios yra apibrėžiamas kaip negalią turinčio asmens reakcija į jo negalios sąlygotus funkcinius, psichologinius ir socialinius pokyčius [1]. Pastebėta, jog netgi asmenys, turintys tokią pačią ar panašią negalią, gali labai skirtingai vertinti savo neįgalumą: vieni jų teigia, kad nekenčia savo negalios ir jaučiasi niekam tikę, kiti pripažįsta turimus sveikatos sunkumus, tačiau yra įsitikinę, jog tai nėra kliūtis gyventi prasmingą ir pilnavertį gyvenimą. Visa tai ir rodo, kiek asmuo yra prisitaikęs gyventi su savo negalia. Apskritai, geras asmens prisitaikymas prie negalios turėtų būti kiekvienos psichosocialinės reabilitacijos siekiamybė, nes tik su savo negalia išmokęs gyventi žmogus nesureikšmina savo fizinių trūkumų ir suvokia, kad jis turi kitų stiprybių bei gebėjimų, jaučiasi išdidus, patenkintas ir laimingas [2].Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.euAdresas susirašinėti: Laura Alčiauskaitė, el. p. laura.alciauskaite@gmail.comPrisitaikymo procesui labai svarbūs fiziniai ir psichologiniai veiksniai, tačiau atliktuose moksliniuose tyrimuose didesnis dėmesys skiriamas prisitaikymą apsunkinantiems veiksniams ir probleminėms negalios sritims, tokioms kaip sumažėjęs savarankiškumas, diskriminacija, socialinė stigma, depresija, padidėjusi priklausomybių ar savižudybės rizika, patiriami psichosocialiniai sunkumai [3]. Tuo tarpu neįga-liojo turimiems psichologiniams resursams ir galimybėms juos stiprinti dėmesio skiriama gerokai mažiau.Psichologiniai resursai suprantami kaip vidiniai, sveikatą apsaugantys ar gerinantys veiksniai, kurių paskirtis -padėti asmeniui įveikti kylančius sunkumus ar stresines situacijas. Psichologiniais resursais gali būti asmens turimi gebėjimai ar talentai, įgūdžiai, žinios, asmenybės stiprybės ar elgesys [4]. Jie yra svarbūs bet kuriam asmeniui, o ypač tais atvejais, kai tenka susidurti su įvairiais sunkumais ar iššūkiais. Stiprūs vidiniai resursai ne tik didina žmogaus atsparumą kasdieniams stresogeniniams įvykiams, bet ir padeda išvengti ilgalaikio distreso, kuri...

No abstract

Every disability results in array of reactions ranging from negative affectivity to successful acceptance of disability among mobility impaired people. Previous studies suggest that educational level and occupation are potential variables affecting adjustment to disability but there is a lack of research analysing how these variables are related to individual’s reactions to disability. The aim of the study was to assess the importance of educational level and occupation to adjustment to disability among mobility impaired people. The study sample included 275 mobility impaired individuals, aged between 18 and 79. Their adjustment to disability was assessed using two questionnaires: 1) Reactions to Impairment and Disability Inventory (Livneh & Antonak, 1990), measuring six emotional reactions to disability: denial, depression, internalized anger, externalized hostility, acknowledgement and adjustment; 2) Acceptance of disability scale (Linkowski, 1971). The results revealed that individuals with higher educational level reported less internalized anger and externalized hostility compared to individuals with lower educational level. In addition, employed individuals expressed less depression and internalized anger and greater adjustment than unemployed individuals. Individuals who were students at the time reported less depression and greater denial, acknowledgement and adjustment to disability compared to those who were unemployed. Students also perceived greater externalized hostility than employed individuals. The results of linear regression indicated that employment and student status but not disability related variables significantly explained the variance of acceptance of disability.

Co-design is an established method for ensuring a more democratic approach to design and change propositions. It is however not without friction. In this chapter we describe parts of a process aimed at co-designing inclusive transport systems. In response to the friction of putting such theory into practice, we propose a set of coping mechanisms based on participant feedback. We suggest that such mechanisms have the potential to improve the co-design process beyond this particular case.

The internal consistency reliability and structure-related validity of the Lithuanian version of the Acceptance of Disability Scale-Revised (ADS-R), a 32-item instrument originally developed to assess an individual's adaptation to disability, was the focus of the research study. The translated instrument was completed by 274 mobility impaired individuals aged from 18 to 80. In this pilot study, it was found that the Lithuanian version of ADS-R had preliminary sufficient internal consistency reliability and structure-related validity similar to those reported by the authors of the original instrument. However, this Lithuanian version still needs further studies with a larger sample and more specific disability representation for exploring the psychometric properties more thoroughly. Nevertheless, in that there are few instruments on adaptation that have already been translated and used with the Lithuanian population, the authors believe that this pilot study is a very important first step in the process of creating a valid and reliable instrument.