No abstract

Straipsnyje aptariamas intersubjektyvumo klausimas vėlyvosios I. Kanto praktinės filosofijos, suprantamos kaip pareigų teorija, kontekste. Atskleidžiama kantiškojo moralės, teisės ir politikos subjekto specifika, ribojanti kalbėjimo apie „kitą“ kryptis bei brėžianti laukus, kur „kito“ skirtingumas yra netoleruotinas.

Straipsnyje nagrinėjama I. Kanto teisingumo samprata, traktuojama kaip teisę ir moralę siejanti sąvoka. Apžvelgiami įvairūs filosofiniai ir kasdieniai teisingumo sąvokos apibrėžimai. Teigiama, kad I. Kanto teisingumas negali būti suprastas kaip kategorinio imperatyvo sinonimas: tai yra viena kitą paaiškinančios sąvokos. Teisingumas yra pilietinės visuomenės pagrindas ir reiškimosi būdas. Išskiriamos dvi jo apibrėžtys: absoliučią vertę turintis teisingumas, garbingumas sudarant sutartis ir jų laikantis; bausmės ir atpildo teisingumas, kuris paskelbiamas viešajame teisme ir prasižengusiam yra išorinė prievarta. Teisingumas kuria kultūrinę terpę, kuri yra labiausiai tinkama moraliai būtybei ugdyti, taip pat griežtai laikantis teisingumo. Teisingumas žmonių santykiuose tiek pat būtinas, kiek ir laisva autonomiška žmogaus valia galutiniam aprioriškai mąstomam tikslui pasiekti. Be teisingumu kuriamos pilietinės būklės paklusimas moraliniam imperatyvumui būtų nepatrauklus žmogaus valiai. Kita vertus, laisva valia kuria teisingumu paremtus žmonių santykius, nepaisydama galimų su prigimties ar gamtos trukdymais susijusių nelaimių.

No abstract

Straipsnyje nagrinėjama fenomenologinės sociologijos atstovo A. Schützo socialinio pasaulio samprata. Teigiama, kad natūralioji nuostata socialinio pasaulio atžvilgiu gali užimti dvi pozicijas: pasyvaus stebėtojo ir dalyvio. Šios pozicijos nesuderinamos bei atmetama galimybė pereiti iš vienos į kitą. A. Schützas atskleidžia naują socialinio pasaulio sampratą, kurioje apjungiamos minėtos nuostatos: socialinis pasaulis nėra nei galutinai užbaigtas ir tik stebimas darinys, nei nereflektuotų veiksmų erdvė. Socialinis pasaulis yra veikiančiųjų jame individų ir ryšių tarp jų visuma. Socialinis pasaulis yra besitęsiantis kūrimo procesas, aktyviai jame veikiančių stebėtojų sąveikos rezultatas. Poveikio, veikimo išgyvenimas (o ne veikimas kaip savitikslis, t. y. nustelbiantis, užgožiantis, užvaldantis) yra sociumo pamatas. Sąveikos ryšys yra pasitikėjimo dalykas. Valdžios santykiai suprantami kaip sąveikos stoka, o abipusio poveikio ryšys – kaip išplėtota, kuriamoji sąveika.