Įvadas. Miunhauzeno sindromas yra fiktyvus sutrikimas, kurį gydytojui itin sunku diagnozuoti ir gydyti. Šioje literatūros apžvalgoje paaiškinami tokios būklės pacientų klinikinio atpažinimo ir gydymo klausimai, pateikiama Miunhauzeno sindromo apibrėžtis. Šios būklės pacientai dažnai elgiasi dramatiškai ir sąmoningai pateikia klaidingus ir (arba) perdėtus simptomus bei informaciją. Jie prašo nuolatinio gydytojų dėmesio, nuolatos kreipiasi į gydytoją (arba į kelis, skirtingų specializacijų gydytojus), prašo nuolat kartoti diagnostinius tyrimus, procedūras, itin nori būti hospitalizuojami ir įrodinėja, kad pagerėjimas dinamikoje yra labai nedidelis arba jo nėra. Gydymo plano laikymasis paprastai nėra teisingas bei adekvatus, o šios būklės pacientai dažnai palieka ligoninę be gydytojo patarimo ar net leidimo. Gydymui parinkti svarbus daugiadalykis požiūris. Tai dažniausiai apima profesinį pirminės sveikatos priežiūros įstaigos gydytojo ir gydytojo psichiatro bendradarbiavimą. Svarbu atvira, palaikanti, nesmerkianti, kantri diskusija su pacientu apie jo būklę, pateikiant aiškų gydymo planą ir tiesą apie Miunchauzeno sindromą. Naudinga ilgalaikė psichoterapija ir nuolatinis paciento stebėjimas. Tikslas − atrinkti ir išanalizuoti ekspertų pateiktą medžiagą apie Miunhauzeno sindromą, jo klinikinį pasireiškimą, diagnostiką bei gydymą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta mokslinių šaltinių paieška, apžvalga bei analizė. Publikacijų paieška atlikta anglų kalba tarptautinėje medicinos duomenų bazėje PubMed, pasitelkiant šiuos raktinius žodžius ir jų derinius: ,,Miunhauzeno sindromas“, ,,sindromas“, ,,klinikinis pasireiškimas“, ,,Miunhauzenas“, ,,diagnostika“. Rezultatai. Taikant teorinės analizės metodus, surastos 66 publikacijos, atitinkančios įtraukimo kriterijus. Kitos 200 publikacijų buvo atmestos, nes neatitiko įtraukimo kriterijų. Išvados. Tikslios Miunhauzeno sindromo priežastys išlieka nežinomos. Dauguma pacientų, sergančių Miunhauzeno sindromu, pabrėžia trauminę vaikystės patirtį (smurtas šeimoje, tėvų nuolatiniai pykčiai ir t.t.). Miunhauzeno sindromas, remiantis iki šiol padarytomis išvadomis, blogai prognozuojamas bei diagnozuojamas, nes pacientai atsisako tinkamo gydymo, t.y. psichoterapijos. Pasirinkusiems psichoterapinį gydymą, šis sutrikimas gali būti visiškai išgydytas.

C hepatitas yra virusinė infekcija, kuri sukelia kepenų pažeidimą. Šios ligos eiga pradžioje besimptomė, tad žmogus, nesijausdamas sergantis, gali ja užkrėsti kitus. Jei užsikrėtus šiuo virusu sergama besimptome ligos forma daugiau nei 6 mėnesius, ji dažniausiai pereina į lėtinę, kuri gali iš lėto progresuoti į kepenų cirozę ir sukelti hepatocitų karcinogenezę. Taip gali susiformuoti hepatoceliulinė karcinoma (HCC). Progresuodama C hepatito viruso (HCV) infekcija gali paveikti kitas gretutines ligas, ar netgi sukelti naujų. Viena iš tokių ligų yra 2 tipo cukrinis diabetas (CD2). Darbo tikslas – išsiaiškinti C hepatito viruso sukeltos infekcijos ir 2 tipo cukrinio diabeto sąsajas. Straipsnių paieška atlikta PubMed, BioMed Central duomenų bazėse. Naudotos raktažodžių kombinacijos: diabetes mellitus, hepatitis C virus extrahepatic manifestations. Rezultatai atskleidė, kad sergantiems HCV sukelta ciroze ir hepatoceliuline karcinoma, CD2 rizika didesnė. HCV labiau paplitęs tarp sergančiųjų CD2. Manoma, kad CD2 išsivystymas HCV sergantiems pacientams siejamas su β ląstelių disfunkcija arba autoimuniniu kasos pažeidimu. Rezistentiškumas insulinui skatina sergančiųjų HCV infekcija kepenų pažaidos bei HCC karcinomos vystymąsi, nepriklausomai, išsivystęs CD2 ar ne. Sergantiems cukriniu diabetu ir HCV turintiems pacientams ženkliai didėja HCC progresavimo rizika, kuri blogina gyvenimo kokybę. Svarbi kuo ankstyvesnė šių ligų diagnostika ir profilaktika, nutukimo, dislipidemijos korekcija bei alkoholio vartojimo ribojimas. Į prevencinius patikrinimus turėtų būti dažniau įtrauktas gliukozės kiekio matavimas kraujyje bei periodinis gliukozės tolerancijos mėginys. Tai sumažintų ne tik CD2, bet ir HCC išsivystymo riziką. Nustatyta, kad sėkmingas HCV gydymas gali sumažinti susirgimo cukriniu diabetu riziką. Ilgą laiką sėkmingai gydant interferonu ar tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, pastebėta CD2 regresija. Lyginant HCV gydymą interferonais ir tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, geresnė CD2 kontrolė gauta, kuomet pacientai buvo gydomi tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais.