In the 21st century media has become the dominant source of knowledge of Islam and Muslims and selectively decides what the West should know about Islam and what should be hidden. However, the underlying assumption is that, the media as an institution forming stereotypes depends on the local socio-cultural context. The goal of this paper – to find out how media (as the mediator) forms values, world view of a society, creates stereotypes in different cultural environments through analysis of Muhammad cartoons. The objectives are: to define the concepts of Neo-Orientalism, Muslimophobia and Islamophobia; to find out the connection between media representations and negative images of Islam and Muslims in the society; to reveal the main stereotypes of Muslims and Islam in online media in 4 different countries by analysing the case of Muhammad cartoons. The conducted qualitative and quantitative content analysis confirmed the hypothesis that in the specific cultures the same event is presented in different ways while forming value based orientation for a specific audience. Western media seeks to portray Muslims as terrorists / Islamists that are against West, their values and any possibility of integration in Western societies. Meanwhile, Lebanon and India (Kashmir) media does not portray orientalism and Islamophobic views, because audiences are dominated by Muslims. However there are noticeable manifestations of Occidentalism - resistance to the West and the Islamophobic portrayal of public in media. Moreover, information serves as a public mobilization function, so there are reasons to believe that violent protests in Kashmir and Lebanon could have been encouraged by the media.

Social media websites, such as Facebook and Twitter, are starting to become places, where people present and evaluate various events in the world: terrorist attacks in London, Barcelona, Berlin, Brussels. What is more, these websites influence values of their users and readers. Technologies allow people to exchange views at the very moment of the event. The time zone, area, or other physical aspects of the platform participants do not matter. However, this ability might cause negative impact on the discussed social groups. The aim of this article – to analyse the discourse formation in media regarding refugees’ integration and humanitarian crisis in Europe. The goals of this study are: to figure out how the practices of public participation evidences in the context of communication through social media; to form a methodology according to up-to-date communicational concepts and analyse how the images of refugees are formed in social media; to reveal the main actors, involved in the formation of the discourse on refugees in Lithuania, by analysing the content in Facebook pages “Priimsiu pabėgėlį” (eng. “Refugees Welcome”) and “Visuomeninis komitetas prieš priverstinę imigraciją” (eng. “Public Committee against Forced Immigration”).

Straipsnyje nagrinėjamas žiniasklaidos vaidmuo tarp įvaizdžių konstravimo ir realybės reprezentavimo orientalizmo ir islamofobijos kontekste. Žiniasklaida XXI amžiuje yra tapusi dominuojančiu šaltiniu pažinti islamą ir musulmonus, kadangi selektyviai atrenka, ką Vakarai turėtų žinoti apie islamą ir ką reikėtų paslėpti. Vis dėlto pagrindinė prielaida yra ta, kad žiniasklaidos kaip institucijos, formuojančios stereotipus, galimybės priklauso nuo vietinio sociokultūrinio konteksto.Išsikeltas tyrimo tikslas – išsiaiškinti žiniasklaidos kaip tarpininko vaidmenį formuojant visuomenės vertybes, pasaulėžiūrą ir kuriant stereotipus skirtingose kultūrinėse terpėse per Muhammado karikatūrų krizės analizę. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: išanalizuoti žiniasklaidos kaip tarpininko vaidmenį formuojant vertybinę orientaciją ir konstruojant stereotipus; išanalizuoti stereotipo ir islamofobijos koncepcijas ir išsiaiškinti sąsajas su žiniasklaidos formuojamais neigiamais islamo ir musulmonų įvaizdžiais; ištirti keturių skirtingų valstybių žiniasklaidoje konstruojamus musulmonų ir islamo stereotipus analizuojant Muhammado karikatūrų atvejį.Atlikta kokybinė turinio analizė patvirtino hipotezę, kad skirtingose kultūrinėse terpėse tas pats įvykis pristatomas skirtingai formuojant tam tikrą vertybinę auditorijos, kuriai skirtas pranešimas, orientaciją. Vakarų žiniasklaidos priemonėse pateikiama informacija siekiama vaizduoti musulmonus kaip teroristus / islamistus, nusiteikusius prieš Vakarus, jų vertybes ir bet kokią integracijos galimybę Vakarų visuomenėse. O Libano ir Indijos (Kašmyro) žiniasklaidos priemonėse orientalizmo ir islamofobijos apraiškų nėra todėl, kad auditorijoje, kuriai skirtas pranešimas, dominuoja musulmonai, tačiau pastebima oksidentalizmo apraiškų – pasipriešinimas Vakarams ir jų kaip islamofobiškos visuomenės vaizdavimas spaudoje.Atlikta lyginamoji analizė patvirtino argumentą, kad veikėjai su labai skirtingais įsitikinimais ir vertybėmis konstruoja skirtingus įvykio pasakojimus. Vakarų žiniasklaidos priemonėse daugiausiai pateikiama politikų, rašytojų ir pačių žurnalistų pasisakymai, kurie skatina musulmonų marginalizavimą, stigmatizavimą ir islamofobijos reiškinį. Tuo tarpu kardinaliai skirtingoje kultūrinėje terpėje (Kašmyre ir Libane) veikėjai, kurių pasisakymai atkartoti straipsniuose ir kurie dėl to disponuoja galia formuojant vertybinę orientaciją ir viešąją nuomonę – musulmonų atstovai, daugiausia religiniai vadovai (imamai), kurie išreiškia priešišką poziciją Vakarų atžvilgiu ir jų hegemonijai Oriente.

Vytauto Didžiojo universitetas S A N T R AU K A. Šiame straipsnyje bandoma pagrįsti arba paneigti prielaidą, kad socialinės medijos įgyja vis didesnę reikšmę šiandieninėje visuomenėje, o per socialinius tinklalapius kaip "Facebook" ar "Twitter" formuojama nauja pasyvaus (taikaus) pasipriešinimo forma. Atsižvel-giant į šiuos aspektus keliamas svarbiausias klausimas: ar socialinių medijų platformoje įgytos patirtys gali būti transformuojamos į realias fizines erdves, o galbūt priešingai-socialinės medi-jos skatina išskirtinai virtualių internetinių (protesto) judėjimų formavimąsi. Individai neturi poreikio realioms masinėms demonstracijoms, mitingams, protesto akcijoms, tad formuojasi tokie reiškiniai kaip slaktyvizmas (angl. slacktivism)-tingus aktyvizmas, kliktyvizmas (angl. clicktivism)-paspaudimų aktyvizmas, fotelio aktyvizmas (angl. armchair activism), klaviatūros aktyvizmas (angl. keyboard activism). R A K TA ŽO D Ž I A I: mediatizacija, mediacija, naujieji internetiniai judėjimai, slaktyvizmas (tingus aktyvizmas), kliktyvizmas (paspaudimų aktyvizmas), "Je suis Charlie", "Je ne suis pas Charlie". Į VA D A S Socialiniai tinklai padeda išvengti visuomenės izoliacijos, skatina individų tarpu-savio bendravimą, padeda palaikyti kolektyvinę tapatybę 1. Skaitmeninės technolo-gijos plėtoja komunikacinę sistemą, kuri padeda pilietinei visuomenei, t. y. labiau įtraukia individus į visuomeninius procesus. Straipsnyje pristatoma socialinių tinklų aktyvizmo samprata, taip pat analizuojama tingaus (angl. slacktivism) arba paspaudimų (angl. clicktivism) aktyvizmo reiškiniai visuomeninių bei naujųjų inter-netinių (protesto) judėjimų kontekste. Šiuolaikiniame pasaulyje socialinės medijos laikomos pagrindiniu įrankiu koordinuojant veiksmus, išreiškiant įvairius požiūrius ir sprendžiant problemines situacijas. Kai kurie tyrimai patvirtino, kad socialinių 1 Straipsnis rengtas remiantis integruotos komunikacijos programos magistro baigiamuoju darbu; Sutkutė R. Naujųjų judėjimų mediatizacija: "Je suis Charlie" atvejis, vadovė prof. dr. K. Juraitė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedra, 2016.

The terrorist attacks of "Charlie Hebdo" publishing house led to the creation of online social networking communities, titled "Je suis Charlie" ("I am Charlie") and "Je ne suis pas Charlie" ("I'm not Charlie"). These events enhanced individual participation in public processes and led to the expression of criticism of society as passive construct. However, the new communication technology not only enables the construction of virtual communities but also can lead to discrimination against social groups. The object of the research-the new online communities "Je suis Charlie" ("I am Charlie") and "Je ne suis pas Charlie" ("I'm not Charlie") and their communication and mediatization content on social websites. The main goal of this work is to figure out the role of social media as a mediator in shaping individuals' values, worldview, mobilizing new online movements (communities) and stakeholders, and promoting public polarization, segmentation and the confrontation in different virtual environments through "Je suis Charlie" ("I am Charlie") and "Je ne suis pas Charlie" ("I'm not Charlie") case studies on social websites like Facebook and Twitter. The qualitative and quantitative analysis of social networks content confirmed the hypothesis that in different symbolic (virtual) communities, "Charlie Hebdo" cartoons and the terrorist attacks in France are presented diametrically contrary to the provisions of the target group to which the message is supposed to be addressed to. Concerning the case of "Je suis Charlie" ("I am Charlie"), the information is deliberately intended to form a negative perception of Islam and Muslims in an emphasis on freedom of speech and press, terrorism and the threat of Islamism; thus, it is demonizing, stigmatizing and marginalizing the religious 2029-865X (Print) 2029-8668 (Online)